Ligita Juknevičiūtė
Neseniai perskaičiau tokią antraštę, tai buvo aerobikos trenerės iš Kauno Joanos Bartaškienės interviu citata. Ir susimąsčiau, kodėl taip svarbu susikurti įvaizdį, kad esi labai laimingas, sėkmingas, stiprus, sveikas, turtingas? Ar kada nors susimąstėte apie tai? Iš kur tas šūkis, kad troškulys yra niekas, įvaizdis yra viskas?
Atsakymas dažniausiai yra apie tai, kad, susikūrus sėkmingą įvaizdį, lengviau susirasti darbą, įvykdyti sėkmingą sandorį, pritraukti verslui klientus, nes juk pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi, bet ar įvaizdis ir yra tai, kas mes esam iš tikrųjų, ar tai gali tapti realybe tik sugebėjus įtikinti save ir kitus tuo, ko galbūt nėra?
Draugė atsiuntė juokingą video, kur storas žiurkėnas glosto sau pilvą ir sako: ,,Aš dievybė, aš žvaigždė, lašiniai pradinkit visam laikui“. Rašau tai draugei: gali juoktis, bet jeigu kasdien šimtą kartų tai kartosi ir tuo tikėsi, tai ir tie lašiniai dings, ir tikrai būsi kaip dievybė ir žvaigždė, nes taip veikia kvantinė fizika.
Taigi, kaip veikia tie burtai, kam tos pastangos žūtbūt pateikti save visuomenei taip, kad tau jei ne pavydėtų, bet bent jau patikėtų, kad esi laimingas?
Pagal kvantinę fiziką realybę kuria stebėtojas. Pamenat tą eksperimentą, kur, kol stebėtojas žiūri į objektą po mikroskopu, tol ten tie atomai juda vienaip, kai tik nustoja žiūrėti, juda kitaip arba nebejuda. Taigi, mes patys, tai yra stebėtojas, kuriam realybę. Vadinasi, kaskart, kai į mus kažkas žiūri, bendrauja su mumis ir susikuria apie mus tam tikrą įvaizdį, mes iš dalies irgi esame tie atomai po mikroskopu, ir tai, kaip mus mato.
Sakau iš dalies, nes pirmiausia mes patys „matom“ save, stebim veidrodyje ir kasdien save kažkaip traktuojam. Vieni apie save galvojam geriau, kiti blogiau, tai paprastai vadinama saviverte arba savigarba. Jeigu save mylim ir priimam besąlygiškai, esam visiškoj sąmoningumo ir aukščiausių vibracijų būsenoj, tuomet tie kiti stebėtojai nelabai įtakoja mūsų būvį ar savivertę, tai, kuo mes ESAM, bet tokių yra vos keli procentai, dauguma esam priklausomi nuo to, kaip kiti mus mato ir kuo laiko.
Taigi, jeigu mes sugebam įtikinti ne tik save, bet ir kitus, kad esam laimingi, sėkmingi, turtingi ir sveiki, tai tokius save ir kuriam, tokius mus ir kuria kiti savo, kaip stebinčiojo, žvilgsniu.
Įsivaizduokite, kad gyvenat kokioj nors Akmenėj, dirbat dėvėtų drabužių parduotuvėj, vyras jūsų geria, gal ir muša, vaikai neklauso, ir staiga jums pasako, kad esat netikėtai atpažinta pagal kokius nors DNR princesė, jums liepia gyventi rūmuose, aplink šokinėja tarnai, rengiatės geriausiais drabužiais, geriat iš auksinių taurių, skraidot privačiais lėktuvais, visi jums šypsosi, vyras irgi staiga išblaivėja, nes nori kartu gyvent tą karališką gyvenimą…
Per kiek laiko jūsų visa esybė persimainytų į karališką būvį, kada pradėtumėt iš tikrųjų jaustis, lyg esat jau gimusi karališkam gyvenimui ir tik per klaidą atsidūrėt toj Akmenėj? Manau, per kokį mėnesiuką pamirštumėt ir tą Akmenę, ir tą parduotuvę, ir tą vyrą. Ne veltui yra posakis „iz griazi v kniazi“, iš purvo į kunigaikščius, nes mes gan lankstūs esam geram gyvenimui, tiesa, greit prie gero priprantama.
Taigi, taip ir su tuo įvaizdžiu. Jeigu sugebat, nepaisant sudėtingo gyvenimo etapo, sau ir kitiems parodyti, kad esat labai laimingi, sėkmingi, gražūs, sveiki, tai ir jūs pats, save matydamas tokį veidrodyje, siunčiate visam kūnui signalą, kad viskas gerai, ir kiti į jus žiūrėdami kaip į laimės kūdikį, tokius jus ir kuria, kaip tie stebėtojai virš mikroskopo. Ir atvirkščiai, jei esat linkę į savigailą, ieškot aplinkoj savo menkumo patvirtinimo, nuolat skundžiatės ar rodotės viešumoj kaip vargetos, tuomet ir kiti, žiūrėdami į jus, stebėdami jus savo skvarbiu žvilgsniu, verčia jūsų esybę tapti tokia, kokius matot save ir rodot save pasauliui.
Iš čia ir pasakymas ,,Mylėk artimą savo kaip pats save“, nes prisivertus save mylėti, palepinti, puošti, gerai maitinti, gražiai rengti, tokiais ir tampam iš tikrųjų, sveikais, gražiais, sėkmingais, laimingais, ir tada į kitus žiūrim su tokia pačia meile ir kuriančiąja jėga. Ir tai ne tik apie įvaizdį, tai, vaikučiai, kvantinė fizika, įrodyta moksliškai.
Tai dabar pagrindinis klausimas: kaip tą įvaizdį ir trokštamą gyvenimą paversti realybe? Yra toks geras posakis, jei tu negimei karališkoj šeimoj, pats tapk tokia šeima. Kitaip sakant, net po truputį į savo kasdienybę įvedant elementų iš to trokštamo gyvenimo, nes tik svajojant apie tai ir medituojant tą trokštamą realybę ir TIKINT, avansu jaučiant dėkingumą už tai, ji po truputį tampa apčiuopiama.
Kaip banaliai ir vaikiškai tai beskambėtų, bet išsikarpius savo svajonių gyvenimą, net savo išvaizdą, kaip norėtumėt atrodyti, iš žurnalų ir pasikabinus ant sienos, kasdien į tai žiūrint, įsivaizduojant, kad tai ir būsit jūs ir jūsų gyvenimas, po truputį artėjama link tos realybės. Netikit? Pabandykit.
Ir kai jūsų kas nors klausia, kaip gyvenat, visada atsakykit, kad puikiai, kad niekada taip gerai dar negyvenot. Jei tikėsit tuo patys, patikės ir kiti, ir tai ir bus jūsų realybė. Anksčiau ar vėliau.
