Ligita Juknevičiūtė
Šiandien, sausio 6, graikai švenčia Epifanijos dieną, kai Kristus krikštijosi Jordano upėje. Ta proga graikų šventikai laiko mišias, kurias gausiai lanko žmonės, nes yra ir nedarbo diena. Mes švenčiame Tris karalius, o Graikijoje šventikai po mišių meta į jūrą šventintą kryžių, drąsuoliai neria jo ieškoti, o suradę džiaugiasi ir pergalingai kelia į dangų.
Taigi, apie ką yra Trys karaliai ir toji vandenų kryžiumi šventinama diena?
Man tai yra apie dovanas, apie atradimus ir malones, gaunamas iš Kūrėjo. Kristų aplankė Trys išminčiai su dovanomis, narsuoliai neria į vandenį ir ieško ten kryžiaus, o tie, kas visa širdimi kreipiasi į Viešpatį, visada sulaukia malonės, dovanų ir stebuklų.
Nes viskas, ką mes gauname, yra dovana. Tiesa, su sąlyga, kad įdėsime į tos dovanos paieškas ar gavimą bent kažkiek pastangų ir nuoširdžios maldos arba intencijos.
Neseniai išėjom į pajūrį pasivaikščioti. Esu jau apie tai rašiusi, kad jūra išmeta netikėčiausių dalykų, nuo ožių iki traškučių pakelių. Išmeta ir žmonės gerų daiktų, bet ne į jūrą, graikai gerus daiktus padeda tiesiog prie konteinerio. Baldus, drabužius, visokius buities rakandus. Kam reikia, pasiima. Pažįstu žmonių, kurie beveik visus namus apsistatė prie konteinerių rastais baldais; aš kartą irgi parsivežiau gražią kėdę iš pajūrio, tokią senovinę, lyg iš to filmo. Tiesa, paaiškėjo, kad ją reikia tvarkyti, sėdėti pavojinga, tad stovi senovinė kėdė kol kas balkone kaip dekoracija.
Mano slaptas noras yra rasti pajūryje kokį antikinį artefaktą, statulos galvą ar šiaip kokią statulėlę, bet kol kas esu darže radusi tik šimto drachmų monetą, graikiškos monetos iki euro įvedimo maždaug vieno euro atitikmenį, bet tai tikrai graži moneta su pelėdos ir Aleksandro Makedoniečio atvaizdu.
O štai prieš keletą dienų radau konteineryje išmestą visą manekeną. Moters biustą su galva, kojas, rankas. Labai apsidžiaugiau, parsitempėm tą biustą su Artūru, dabar stovi ant veidrodžio toji moteris, kaip pusė Veneros be rankų, pakabinau ant jos papuošalus, šaliką, uždėjau savo Panamą, labai gražiai ir stilingai atrodo. Taigi, mano svajonė rasti antikinę statulą beveik išsipildė, primindama man, kad nenustočiau kurti, judėti, svajoti ir fantazuoti, nes viskas anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip išsipildo.
Ir nesakykit, kad neįmanoma nieko pakeisti, esant netinkamoms sąlygoms. Štai, pavyzdžiui, net į kalėjimus pakliuvusieji susiranda žmonas, uždirba pinigų, tiesa, kartais ne visai sąžiningai, išmoksta kalbų, rašo knygas, baigia mokslus, atkakliai siekdami savo svajonių randa būdų, kaip jas įgyvendinti. Tai kas mums laisvėje sveikiems ir protingiems trukdo tai daryti?
Psichologai pasakytų, kad siekti savo svajonių trukdo sėkmės ar nesėkmės baimė, baimė būti išjuoktam, baimė, kad pasikeitus gyvenimui, jis nebepatiks, kad prarasim tam tikrus žmones, kurie dėl pasikeitusių aplinkybių tiesiog nebenorės ar nebegalės būti šalia pasikeitusių mūsų. Tas tiesa.
Mes gyvenam laikais, kai pagrindinis matas apie laimingą ar nesėkmingą gyvenimą yra net ne mūsų vidinė būsena, o mūsų pačių arba mums svarbių žmonių nuomonė apie mus. Mes jaudinamės, kaip mes patys save vertinsim vienu ar kitu atveju, ką kalbės aplinkiniai, giminės, draugai, feisbuko komentatoriai, visiškai nepažįstami žmonės, kurie bet kada gali mus apipilti pagyromis arba purvu bent jau virtualiai.
O vienintelis matas, pagal kurį turėtume matuoti savo vertę, visgi yra, ar tai, ką mes darome, kaip mes gyvename, patinka Dievui? Nes visa kita yra kintama. Mados, gyvenimo stiliai, įsitikinimai, politinės pažiūros, veikla, kuri yra „prestižinė“, pelninga arba gėdinga.
Štai ir Kristus, puikiai suprasdamas žmonių prigimtį, demonstravo savo galią per stebuklus, nes tik taip galėjo įtikinti minią savo išskirtinumu. Bet kai tik tapo „bejėgis“ ir buvo suimtas, minia nusivylusi nuo jo nusigręžė, nes jos logika buvo: tai jeigu toks kietas, kodėl neišsilaisvini arba nenulipi nuo kryžiaus?
Bet Kristui rūpėjo ne ką pasakys žmonės, o ar Dievas yra patenkintas tuo, kad Kristus vykdo Jo valią. Padaręs tai, ką turėjo padaryti, tepasakė: „Atlikta“.
Todėl ir mes, prieš imdamiesi ko nors svarbaus, turėtume labai atidžiai savęs paklausti, ar tai, ką aš darau, kuo užsiimu, yra naudinga žmonėms, ar tai patinka Dievui? Ar mano pasirinkimas yra egoistinis, ar visgi toks, kuris atitinka Dievo įsakymus, net jeigu kažkam iš šalies atrodo kvailas arba per daug altruistinis? Kartais net artimiausiems žmonėms mūsų elgesys gali būti nepriimtinas, nes jie viską mato iš savo siauros žmogiškos perspektyvos, meilės, baimių, egoizmo ar savo pasaulio suvokimo, bet mes, jeigu laikysimės principo, Dieve, ar aš elgiuosi teisingai, visada rasime tinkamą atsakymą ir būdą veikti, siekti savo svajonių ir tikslų. Be baimės susimauti. Tiksliau, su baime, bet ir su palaiminimu, nes bijo visi. O veikia tik tie, kurie tą baimę įveikia.
Prašykim drąsos pas Dievą, rizikuokim, atsiduodami Jo malonei. Nes tas, kuris mus veda, visada mato galutinį vaizdą ir paveikslą. Todėl drąsiai priimkim likimo dovanas ir neverkim, praradę tai, ko mums nebereikia.
Gražių metų su Dievo vardu lūpose ir širdyje, gražių dovanų ir atradimų, o svarbiausi, drąsos svajoti ir veikti.
