Ligita Juknevičiūtė
Sudėtinga buvo praėjusi savaitė. Žinia apie dar vieną netektį iš Lietuvos, karas Izraelyje, bandymas kažkaip išlaikyti ramybę ir pasitikėjimą Dievu, tikintis, kad kažkada viskas stos į kažkokias savo vietas, daug emocijų, bandant laviruoti tarp mylimų žmonių ir naujai čia atvykstančių, o dar penktadienį tas Lietuvos mokyklų tariamas užminavimas, sukėlęs nemažai sumaišties širdyje, vėl svarstymai, kas čia vyksta ir kur dabar saugu… Visgi po tiek įtampų ir siaubų iš karo zonų šeštadienį visiems nuotaiką praskaidrino Christinos dvynių šeštasis gimtadienis.
Viskas vyko graikiškai chaotiškai ir improvizuotai. Balius, į kurį buvo pakviesta beveik 50 žmonių, nors susirinko 20, turėjo prasidėti septintą. Bet pusę septynių dar nebuvo papuoštas kiemas, tad Christinos gera draugė, įvertinusi situaciją, paprašė mūsų pagalbos. Visi kibom į darbą, pūtėm balionus, kabinom plakatus, girliandas, net įkaušęs darbininkas iš Ukrainos, ne tas jūreivis kaimynas, bet kitas, padėjo tuos balionus pūsti ir buvo labai patenkintas, kad dalyvauja šventės vaikams ruošime.
Apie septintą pradėję rinktis svečiai rado gražų kiemą, su spalvotais žibintais, elektriko pakabintais dar iš vakaro, muzika, skambančia iš Vitos balkono ir …tuščiu stalu papuoštoje pavėsinėje. Bet niekas nesipiktino, kantriai laukė, kol pasirodė šeimininkai ir padėjo ant stalo gėrimų, kolos, fantų, vandens, susirinkusios mamos ramiai išsipakavo vienkartines stiklinaites, pilstė kolą ir šnekučiavusi, nuraminę mane, kad tai graikiškas stilius, jos pačios apsitarnaus, kol Christina pasipuoš ir ateis pas svečius.
Vaikų buvo daug, visi kaukėti, kostiumuoti, kas balerinos, kas Karmen, kas Zoro, kas kaubojaus kostiumu, nors vakaro tema buvo Žmogus voras ir Frozen. Nenuostabu, kad mano mama supainiojo Christinos dukrą su kita mergaite ir atidavė jai dovaną, bet nieko, pasijuokėm, mergaitės mama gražiai tą dovaną vėl mums atidavė, ir iš antro karto pavyko pasveikinti jubiliatę teisingai.
Kol svečiai bendravo ir ganė dūkstančius vaikus, pasirodė ir pasipuošusi Christina, ir jos brolis Kostas, atsirado vaišės, tada fejerverkai, tortai, kurių buvo net du, juk dvynių gimtadienis. Vienas tortas buvo su Supermenu vietoj Žmogaus voro, kitas su Pelene vietoj Frozen. Bet visi buvo patenkinti, o vaikai tai išvis apspangę iš laimės, žvakutes pūtė Panagiotis ir Angeliki ir ilgiausių metų dainavom kokius šešis kartus, kad garantuotai būtų ne tik užpūsta, patirtos visos su tuo pūtimu susiję emocijos, bet ir nufilmuota beigi nufotografuota visais rakursais šeimyniniam albumui.
Per fejerverkus jubiliatė su draugėmis žaidė antram namo aukšte, tad bevek jų nematė, o į gimtadienio pabaigą vaikai pavargo ir pradėjo su plastikiniais kardais kapoti girliandas, tai buvo ženklas, kad laikas skirstytis. Tėveliai nė karto ant vaikų nepakėlė balso, nors buvo ir verkiančių, ir isterikuojančių. Panagiotis labai susinervino, kad šuo Ivanas perkando jo Zoro kardą, o vienas berniukas niekaip nerado policininko šautuvo, vėliau jį mama aptiko savo rankinuke. Visgi mes su šypsena vaikus nuramindavom, nesijaudindami, kad šie jau ant ribos. Nors ant stalo tarp gėrimų stovėjo ir vyno, ir alaus, alkoholio beveik niekas negėrė, vyno butelis taip ir liko apypilnis, o Christina teisinosi, kad Kostas turėjo nupirkti bealkoholinį alų, bet nupirko su procentais, tad alaus skardinių pakuotės net nebuvo pradarytos. Tėveliai kaip susirinko blaivūs, taip ir išsiskirstė – jau sakiau šimtą kartų, kad graikai bevek nevartoja alkoholio, nors per balius ir stovi ant stalo koks vyno butelis.
Po šventės tie svečiai, kas liko paskutiniai, padėjo sutvarkyti kiemą, rinko šiukšles, balionų skiautes, tvarkė stalą, kad tik Christinai būtų lengviau. Aš jau buvau nuėjusi miegoti, o šou kieme tęsėsi, nes apie antrą nakties mūsų fainuolė Vita iš Čikagos balkone dar dainavo ariją iš „Evitos“, nes Christina jai uždėjo karūną, skirtą jubiliatei, tokią auksinę popierinę, ir Vita balkone sudainavo tą ariją „Neverk manęs, Argentina“. Nors šou stebėjo tik ištvermingiausi, Kostas su Christina ir šunys, ryte mus tai labai pralinksmino, ir šiaip Vita, kažkokiu stebuklingu būdu čia atsidūrusi, nuolat mus prajuokina savo taikliomis komiškomis įžvalgomis ir nuostabiu humoru.
Rašau apsie gimtadienį ir linskmybes tyčia, nes taip norisi tikėti ir matyti tai, kas amžina ir nepajudinama, tą vaikišką tyrą džiaugsmą, nerūpestingumą, kuriuo čia viskas persmelkta, ir nepaisant visuotinio atsipūtimo, viskas kažkaip stebuklingai veikia, sukasi ir vyksta, nes, jei nėra įtampos ir noro žūtbūt gyvenimą sukontroliuoti, jis vyksta sklandžiai ir džiugiai.
Tuo man Graikija ir patinka, žmonės čia į viską žiūri su šypsena ir net didžiuojasi tuo, kad nesistengdami atrodyti tobulai, vistiek sukuria grožį ir gerą nuotaiką. Štai perkam vaikams dovanas, o pardavėja net neklaususi, ar reikia, tik išgirdusi, kad tai dovana, gražiai ją supakuoja, papuošia, parenka dailų maišelį, aišku, nemokamai. Jei Christina mus vaišina, tai tas maistas visada yra papuoštas gėlės žiedu. Jei aš einu pro kaimynės rožes ir sustoju jas fotografuoti, kaimynė jau skina žiedą ir tiesia jį man. Jei einam su Zorba pasivaikščioti, beveik visi praeidami šunį pakalbina, pagiria, koks jis nuostabus, pakaso ir nusišypso. Jei per ilgai užsisėdim tavernoj „Peri Anemon“, šeimininkė Stavrulia eina ilsėtis, o mes galim susimokėti ryte ar poryt. O desertas visada būna tobulas ir, aišku, nemokamas. Jei neturi nieko ypatingo, tada atneša supjaustytą obuolį su medum ir cinamonu, nes svarbu parodyti dėmesį. Beje, obuoliai Graikijoje kaip mums apelsinai, ilgai laukiamas ir labai vertinamas vaisius. Jei turguj perku vynuoges ar pomidorus, tai niekada nesideriu, žinau, kad tas mielas pardavėjas įdės tiek, kiek paprašiau, o tada dar nedidelę kekę vynuogių ar kokį agurką dovanų. Ir taip nuolat, visur ir beveik visada.
Ar patirdama tokį gerumą ir šilumą galėčiau bambėti ir kriuksėti, kad kažkas su pasauliu ne taip? Ar turiu teisę būti ta kiaule, kuriai barstomi perlai, pasakykit, žmonės gerieji? Todėl kiekvieną rytą prie savo rytinės maldos dabar pridedu prašymą jausti dėkingumą. Anksčiau prašydavau pirmiausia ramybės, dabar stengiuosi išsaugoti būtent tą dėkingumo jausmą, nes nuo jo viskas prasideda. Tiek daug gaunam, o vis negana…
Gana. Vertinkim ir branginkim. Labai prašau. Čia, dabar, visur ir visada.
