Ligita Juknevičiūtė
Man pastaruoju metu patinka teorijos apie matricą, kad mes gyvenam tam tikram virtualiam pasaulyje, kur esam išmokyti, kaip gyventi, ką jausti, kur atiduoti savo energiją, ir kol to nesuvokiam, esam tik marionetės, o pradėję eiti sąmoningumo keliu, vienybėje su Kūrėju, tampam laisvi nuo tos kontrolės ir atskleidžiam savo dieviškąjį potencialą.
Vienas iš tos matricos spąstų yra iliuzija, kad tik tam tikromis sąlygomis mes galime būti ramūs ir laimingi, dėl to žmonės vaikosi laimės, tiksliau, primestos laimės atributų, kuriuos įperša televizija, sociumas, influenceriai, net tėvai.
Manau, tai senų seniausiai suvokė ir įvairūs atsiskyrėliai, vienuoliai, tas pats Kristus, o ir Antikos filosofas Diogenas, gyvenęs statinėje. O juk Diogenui jį iš vergijos išpirkęs turtuolis, ir pats Aleksandras Makedonietis, siūlė susikurti „normalų, turtingą“ gyvenimą, apsigyventi patogiai ir net prabangiai, bet Diogenas atsisakė, pasirinkęs laisvę ir asketizmą. Kodėl?
Graikijoje, Peloponeso pajūryje, yra toks klimatas, kad net ir žiemą nebūna sniego, net naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio, tad statinėje su šunimis iš principo gyvenęs Diogenas, manau, nesušaldavo net žiemą, šunys jį šildė, o gal ir kokį laužą susikurdavo, nueidavo į kokią pašiūrę pasišildyti. Vasarą čia taip karšta, kad kai kurie mano pažįstami žmonės čia, turintys nuosavus namus ar terasas, miega vasarą kieme ar balkone, nes naktimis kitaip neatsivėsinsi, nebent naudosi kondicionierių, kurį ne visi mėgsta.
Apie tiesiog Atėnuose gatvėse ar po tiltais gyvenančius ir valkataujančius įvairių tautybių žmones nepasakosiu, jų pamato visi čia atvykę, tad demokratinėje Graikijoje į tai žiūrima gan atlaidžiai, kas kur nori, ten ir gyvena, ar iš skurdo, ar iš principo, juk laisvė ir demokratija.
Aš per kelis metus Graikijoje, prisiskaičiusi tų teorijų ir patarimų apie matricą, irgi pradėjau praktikuotis ją nulaužinėti. Nebūtinai gyvenant statinėje, bet specialiai neįprastai reaguojant į situacijas arba nesilaikant standartų. Dabar pamėgau eiti į FB eterį nepasidažiusi, nors tai neva yra baisu, bet vis daugiau moterų renkasi sveiką natūralią būseną, o ne tonas makiažo, kad tik atrodytų kitiems „gražiai“.
Atsitikus situacijai arba reikalams pakrypus ne taip, kaip norėčiau ar tikėjausi, ar planavau, ar svajojau, ar įsivaizdavau, kai jaučiu, kad pradeda kilti apmaudas, pyktis, netgi neviltis, keliu akis į dangų ir tiesiog prisiverčiu pasakyti: ar gali būti geriau, Viešpatie, ačiū, ačiū, kaip nuostabu. Taip parodydama Kūrėjui, kad nors nesuprantu, kodėl dabar išgyvenu tam tikras situacijas, aš pilnai Juo pasitikiu, tikroji pamokų prasmė dar atsiskleis, o dabar mano tikslas yra „nulaužti matricą“, kuri iš mano neigiamos reakcijos ar, pavyzdžiui, ašarų, siurbs sau energiją ir maitins visokias tamsias jėgas. Neišdegs, cha cha.
Skamba kaip nupušimas, ypač tiems, kas nesuka sau galvos dėl tokių dalykų, gyvena pagal standartus ir tiki tik mokslu, galbūt, bet tokie praktikavimaisi man pradėjo duoti savo rezultatus.
Anksčiau aš skaičiuodavau momentus, kai įvyksta kažkas tooookio , ko tikiuosi, ar nesitikiu, kažkokie stebuklai ir netikėtos malonės, ir tada aš iš laimės apsiverkiu. Dabar pradėjau fiksuoti momentus, kai užplūsta natūralus džiaugsmas lygioj, kaip sakoma, vietoj, nepaaiškinamas jokiais „laimingais, sėkmingais, stebuklingais įvykiais“, tiesiog nepaprastos ramybės, laimės ir dėkingumo būsena. Tokia diogeniška pilnatvė, nes įtariu, kad taip jis jausdavosi kasryt pabudęs savo statinėje ir pažvelgęs į jūrą. Laisvės, būties lengvumo ir dėkingumo už tai, kad esi gyvas, mylimas Dievo, jausmas.
Taip atsitiko ir paeitą savaitę. Nors buvau gan pavargusi, sirguliuot pradėjau, juk metų galas, turėjau kelionę į Briuselį, daug susidėjo faktorių, kurių negaliu ir nenoriu viešinti, bet savo gimimo dieną, nuėjusi su Zorba prie jūros, pajutau begalinį džiaugsmą ir norą parašyti smėlyje „Dėkoju“.
Kadaise, prieš kokius dvidešimt penkis metus, vaikščiojau Palangoj pajūriais, svajojau, ir mintyse klausiau, Dieve, ar esi, ar girdi mane? Ir radau pajūry ant smėlio užrašą „Aš esu“.
Ir štai po daugybės metų aš suvokiu, kad tiek daug gavau, tokios svajonės išsipildė, apie kurias aš tada net negalėjau pagalvoti, bet daugybė dalykų įvyko, dovanų gavau tiek, kad negaliu net pavilkti, cha cha… Ir Jam parašiau ant smėlio „Dėkoju“, nes pagaliau, tik dabar, pajutau nepaprastą laimės, ramybės ir pilnatvės jausmą, kurio, tiesą sakant, neįmanoma apsakyti žodžiais, ir kuriam priežasčių tuo konkrečiu metu, lyg ir nebuvo.
Taigi, matricos, verčiančios planuoti laimę ir skirstyti gyvenimą į laimingą, turtingą, sėkmingą ir skurdų, nuobodų, neprestižinį, sunkų ir lengvą, nulaužinėjimas davė rezultatą. Mūsų visų gyvenimai, žiūrint iš dieviškos perspektyvos, yra ir labai sunkūs, ir labai laimingi vienu metu. Juk esam Dievui tik sielų skruzdėlynas, kur kiekviena skruzdėlė velka savo naštą ar laimę, čia jau kaip pažiūrėsi.
Štai kažkam atrodo nuobodus ir vargingas kokio nors kioskininko gyvenimas. Tas kioskininkas kasdien ateina į darbą, atsėdi ten, pavalgo vakare paprastą skanią žmonos gamintą vakarienę, vakare pažiūri televizorių, naujienas, pasikalba su vaikais, prieš miegą gal net paseka jiems pasaką, o tada pavydžiai stebi TV, pavyzdžiui, kokio nors karaliaus gyvenimą, kuris atskrido aplankyti badaujančios Afrikos vaikų.
Bet jei tam kioskininkui reikėtų apsikeisti su tuo karalium vietomis, kasryt keltis penktą valandą, eiti sportuoti, medituoti, masažuotis, tada pavalgyti to, ką paruošė pagal dietologo rekomendacijas virtuvės šefas, o ne to, ko labai norisi, tada skristi į tą Afriką, ten dalyvauti ceremonijose, atsakyti į daugybę prašymų, oriai laikytis, nors gal jau pavargo, nusibodo tos delegacijos, nesiskųsti, savo žmonos ir artimųjų nematyti ištisomis savaitėmis, nes šie irgi savo reikalais užsiėmę, vaikai kokiam prestižiniam koledže mokosi jau nuo šešių metų ir gyvena atskirai. Kažin, ar tas kioskininkas jau taip norėtų tokios laimės. Esu jau apie tai panašiai rašiusi.
Taigi, jei mes nevertinam to, ką turim, nejaučiam dėkingumo, tai ir ta „suplanuota“ laimė dažnai neatneša džiaugsmo. Išsvajota kelionė į egzotišką šalį pavirsta nesėkmių virtine, planuotos šventės baigiasi girta užstale ir giminaičių rietenomis, vestuvės su išsvajotu mylimuoju išauga į vienas kito kankinimą ir nuolatinius priekaištus dėl neišsipildžiusių lūkesčių, o kūdikio gimimas – į nusivylimą dėl to, kad nebeliko „savo“ gyvenimo.
Sąrašą galima būtų tęsti, ir visa tai vyksta dėl to, kad tada, kai buvom tiesiog gyvi ir turintys galimybe džiaugtis tuo, ką gavom, nesugebėjom to padaryti be sąlygų statymo.
Mačiau tokį video, kuriam kažkoks koučeris aiškino, kad ateity žmonija bus pilna vienišų individų, kurie sėdės savo narveliuose, turės lygtai „viską“, bet tiesiog skrolins telefonuose ir jausis labai nelaimingi. Nes gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas. O didžiausia prasmė yra sukurti kitą gyvybę ir išmokyti ją džiaugtis tuo, kad esi šitoj „matricoj“, nulaužti ją savo be priežasties išsišiepusiu veidu, žiūrinčiu į dangų ir sakančiu: „Ar gali būti geriau, Viešpatie?“. Ar mes dar sugebėsim tai padaryti? Juk, kol gyvi, turim dar laiko?
Su šventėmis, tegu ir tobulai suplanuotos, ir ne tokios teisingos ir pavyzdinės, jos būna pilnos šviesios ramybės ir žinojimo, kad esat mylimi. Net jei prie Kūčių stalo sėsit su savo šunimi ar, kaip Bynas, su žaisliuku, prisiminkit, kad kažkur tą vakarą žmonės tiesiog gyvena paprastą gyvenimą, nes nešvenčia jokių kūčių, kad jie niekada nematė sniego, kurio mes taip atkakliai tikimės per Kalėdas, bet nesuka dėl to sau galvos, todėl lai jūsų širdyje būna ramybė ir jaukumas. Nes kol esam gyvi, kol esam čia, tol savo širdyje galim leisti gyventi Meilei, Tikėjimui ir Vilčiai. Kasdien, o ne tik per Kalėdas. Tai pasirinkimas, nes esam mylimi besąlygiškai, kur bebūtume ir ką beveiktume.
Taigi, kai tai žinai, ar gali būti geriau, Viešpatie?
