Ligita Juknevičiūtė
Neseniai mačiau video, kuris mane sudomino savo paprastumu ir genialumu, lyg vienu sakiniu būtų atskleista visa Dž. Dispenzos knygos ,,Jūs esate placebas“ ir net viso mūsų gyvenimo, pasirinkimų esmė.
,,Įprastas pragaras nervų sistemai yra komfortiškesnis už neįprastą rojų“.
Ką tai reiškia ir ką tai paaiškina? Tai reiškia, kad mes dėl tam tikrų per visą gyvenimą susiformavusių neuronų jungčių veiklos gaunam tam tikras chemines medžiagas, nuo kurių kaifuojam, net jei jos sukelia kančią. Ir jeigu tenka kažką keisti – gyvenimo vietą, partnerį, darbą ar net automobilį, net kai gimsta ilgai laukti vaikai, kurį laiką jaučiamės blogai ne dėl to, kad padarėm netinkamą pokytį, o dėl to, kad nebegaunam tų cheminių medžiagų, kurias buvom įpratę gauti.
Štai kodėl moterys gyvena su smurtautojais arba lieja ašaras jiems mirus, štai kodėl net meilės emigrantai lieja ašaras kokius metus svetimoj šaly, kol susikuria naują rutiną, štai kodėl žmonės nedrįsta keisti darbą, kuriame blogai jaučiasi, ar emigruoti net tada, kai tai būtina jų sveikatai, kai neturi jokių galimybių savo šaly ar net gavę gerą pasiūlymą, štai kodėl važinėja supuvusiais automobiliais arba valgo nesveiką maistą. Nes taip radom, taip palikim.
Smagiau nuolat skųstis kuo nors, negu kažką keisti, nes taip įprasta ir faina, o kažką pakeitus nustoji gauti tam tikras medžiagas, prie kurių esi įpratęs. Padarius pokytį, tenka kurį laiką laukti ir kentėti, kol susiformuos naujos neuronų jungtys ir sunyks senosios, kol gyvenimas tampa komfortiškas.
Dėl to moterims po skyrybų su kokiu nors pabaisa bent kelis mėnesius būtina turėti draugių palaikymo komandą, kad vieną liūdną vakarą nešautų į galvą mintis grįžti pas buvusįjį, kuris ją, pavyzdžiui, mušdavo arba buvo neištikimas. Nes per tam tikrą laiką atsiranda Stokholmo sindromas, net ištisoms tautoms, beje.
Reikia išlaukti, vykstant pasikeitimams, sukaupti jėgas, tas pats su emigracija ar darbo pakeitimu, studijomis užsienyje. Su visais rimtais būtinais pokyčiais, kai tiesiog reikia laiko ir stiprybės praeiti naują etapą ir ištverti tą naujų neuronų jungčių formavimąsi ir senųjų nykimą.
Tai čia vienas momentas. Bet yra dar kitas, liūdnesnis toks. Kai esantys įprastam pragare nori į jį partempti ir tuos, kurie iš jo ištrūko. Manau, simboliškiausia to proceso iliustracija, ypač tiksliai apibūdinanti žmonių egoistinę prigimtį, yra pasaka ,,Eglė žalčių karalienė“. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl ji laikoma gražia ar tauria. Salomėjos Nėries eilės gražios, tas tiesa, bet pati pasakos esmė yra klaiki, šlykšti ir atgrasi.
Pasirodo, yra daugiau kaip šimtas šios pasakos variantų, jos elementų turi baltai, finai, slavai ir kitos tautos, taigi tai yra grynai žmogiškąją mūsų prigimtį atskleidžianti pasaka. Kaip radom, taip palikim, nes įprastas pragaras yra toks kaifas. Tad pacituosiu ją pedagoginiais tikslais, kad suprastume ir žinotume tos pasakos esmę ir didaktinę naudą. Nes man ji atsiskleidė tik dabar, kai pati tapau ta Egle, išvykusia į užjūrius savo noru ir niekieno neverčiama, ten, kur visada svajojau gyventi.
Esmė ta, kad Eglė pamilo žaltį, kuris iš tikro buvo karalius Žilvinas, ištekėjo už mylimo vyro, gyveno su juo laimingai rūmuose jūroje, vaikus pasigimdė, bet pavydūs giminaičiai, kurie visada geriau žino, ko kam reikia, privertė Eglės vaikus išduoti tėvą ir dar užkapojo jį dalgiais. Nes, nu, per daug gerai tai Eglei buvo, per daug gerai pasisekė į tuos užjūrius ištrūkti, lai grįžta į mūsų kaimą, gyvena su kokiu Vingių Jonu, su mumis, būrais, vargsta, o ne kažkokiuose rūmuose karaliauja sau laiminga toli nuo visažinių giminių ir kaimynų.
Ir nesakykit, kad broliai nežinojo, kad Eglė laiminga. Juk ji neverkė ir nesiskundė, kad ją vyras skriaudžia, kiek pamenu, net lauktuvių giminėms privežė, bet pikti giminaičiai nusprendė parsitempti ją atgal. Beje, aristokratas karališkos prigimties Žaltys matė, iš kokio vargo ir kūdros Eglę ištraukė ir apdairiai nenorėjo jos namo leisti, ir buvo teisus.
Ta pasaka su visu moralu man yra geras paaiškinimas, kodėl net nepažįstami žmonės leidžia sau rašyti emigrantams komentarus, kad šie grįžtų į Lietuvą, vadina juos išdavikais. Nes jeigu mes čia vargstam, tai ir jums nėra ko po užsienius trankytis. Eglės broliai jos sūnus mušdami bandė iškvosti, įsivaizduojate, nes, nu, dėdės geriau žino, ko vaikams reikia, nėra ko ten pas tą tėvą į rūmus grįžti… Nes vien mintis, kad kažkas ištrūko iš mums įprasto pragaro, verčia jausti nerimą ir diskomfortą, nes ,,how dear you“, kaip tu drįsti būti laimingas svetur, jei cituosime kovotoją už planetą Gretutę.
Neseniai paskambinau seniai matytai draugei. Iš pradžių ji papasakojo, kad gražiai susiremontavo namus, turi mylimą žmogų, pinigų irgi užtenka, gražiai gyvena, pasikabino didžiulį televizorių. O tada prisipažino, kad serga depresija, kenčia nuo panikos priepuolių, geria vaistus ir nebegali pakęsti tos tamsos, šalčio ir depresyvios atmosferos Lietuvoje.
Pasiguodė, kad nebepakelia tos informacijos, bendros nuotaikos, baudų, gąsdinimo jomis ir karu, įtampos.
Ilgai kalbėjomės, bandžiau suprasti, kas ją laiko Lietuvoje, kodėl negali bent žiemą ilgiau pabūti ten, kur šilta. Priežastys tokios, kaip ir pas visus. Nėra kur palikti šuns, katės, o jei išvykti ilgam, tai iš ko reiks gyventi, senų tėvų gaila, jie nesutinka vieni pasilikti, bet išvykti irgi nenori… Kaip jie vieni ten išbus. Kaip radom, taip palikim.
Todėl kai jūs žiūrit į užsienio lietuvius ar laimingai antrą trečią ketvirtą kartą ištekėjusias moteris, į žmones, kurie gyvena ten ar taip, kaip jūs norėtumėt, bet nedrįstat net pabandyti, žinokit, kad jūs irgi visada galit tai turėti. Kažkur ar su kažkuo kažkaip gyventi. Tik ar esat pasiruošę sumokėti tą kainą, kurią tie žmonės sumokėjo, pasirinkę neįprastą nekomfortišką rojų?
Ar esat pasiryžę palikti įprastą, bet komfortišką pragarą, ir išgyventi sunkumus, kurie jūsų lauks vykstant pokyčiams? Jeigu taip, tada pirmyn. Nes įprastam pragare ir kompromisuose laimės nedaug, tai tik komfortas jūsų nervų sistemai. O ko nori iš tikrųjų jūsų siela?
