Ligita Juknevičiūtė
Dabar feisbukas ir instagramas yra užtvindytas visokiais koučeriais, guru ir patarėjais, kaip gyventi. Gražuolės rodo save, skatina sekti jų pavyzdžiu, tariamai nušvitę ragina atsibusti ar bent jau pamedituoti, o minios ekspertų aiškina, kaip gyventi, ką valgyti, kokius politikus mėgti ir už ką kovoti kasdienybės ir tarptautiniuose frontuose.
Visų šitų patarėjų tikslas yra sudominti publiką, pareklamuoti save ar savo verslą, surinkti kuo daugiau peržiūrų, nes juos konsultuojantys ekspertai ir socialinių tinklų profai žino, kad žmonėms patinka tie patarimai. Tik klausimas, ar kas nors tų patarimų klauso?
Kaip tai veikia? Kai koks nors gražus žmogus iš virtualaus pasaulio kreipiasi į Joną ar Kazį iš Jūžintų, šis pasijaučia svarbus, įdomus ir netgi tas, kuris gali tą patarimą išgirdęs kažką gero nuveikti. Pavyzdžiui, žiūrėdami video apie tai, kaip su koka kola išplauti klozetą, mes kaifuojam vien nuo minties, kad kažkas nepatingėjo atlikti tokį eksperimentą tam, kad praskaidrintų mūsų nuobodų vakarą. Bet kažin ar patys prisiversim lipti iš lovos vienuoliktą vakaro, nusipirkti tos kokakolos ir dar supilti ją į klozetą. Gal geriau tą kolą išgerti ar bent jau mėsą joje pamarinuoti, tiesa?
Taip ir su kitais patarimais. Ką rengtis, kokios spalvos madingos, kaip pasigaminti kotletus iš avinžirnių ir gaidžio skiauterių, kokiam restorane Dubajuje skaniausias sviestas … Kam tai rūpi? Pažiūrėti visai įdomu, bet ar išgirdę tuos patarimus bent vieną iš jų esat realiai išbandę?
Taip, po tais postais pilna komentarų, santykinai daug žmonių padaro tai, kas rodoma, bet lyginant su peržiūrų skaičiumi, sakyčiau, mažokai, vos vienas kitas procentas.
Vakar radau labai gerą to paaiškinimą. Viena iš tų koučerių patikino, kad mes visada darome tai, ką norime, tik mūsų mintys nuolat atakuoja mus, kad reikėtų daryti ar net norėti daryti kažką kitką. Pvz., jeigu jūs gulit ant sofos kiaurą dieną, bet dėl to blogai jaučiatės, tai tik todėl, kad jūs norit gulėt, bet jūsų mintys jus verčia norėt keltis ir bėgt krosą arba susitvarkyt namus. O jeigu išjungtumėt mintis ir primestus svetimus norus, pagulėtum, leistumėt sau panorėti ir padaryti tai, ko prašo ognanizmas, tuomet pailsėjus atsirastų kiti tikri norai, o ne primesti, ką turėtumėt daryt užuot gulėjus.
Taigi, mes visada darom tai, ką norim, tik mūsų mintys verčia mus abejoti tų veiksmų teisingumu ar nauda mums, priekaištaudamos, kad turėtume daryti kažką kitką ar norėti kažko kito.
Taigi, Kazys, gulintis ant sofos Jūžintuose, guli ten beveik kiaurą parą, nes jis nori ten gulėti. Tik štai jo mintys neretai sukasi apie tai, kad reikėtų gal jau atsikelti, pradėti rūpintis savim ar ūkiu, mesti gerti, o gal net išvažiuoti padirbėti į Norvegiją. Bet jis nenori to daryti, kaip tas kvailys ant krosnies, nes ten jam šilta, gera, o Norvegijoj šalta ir dar kalbos nemoka, todėl tikėtina, kad Kazys praleis ant tos sofos visą likusį gyvenimą.
Taip ir Marceliukė, kemšanti bulkas, gerianti alų ir žiūrinti bukiausias TV laidas, guodžiasi tuo, kad ji negali kitaip gyventi, ir tai, kad ji sveria du šimtus kilogramų, yra kažkokia likimo bausmė, o ne jos noras taip gyventi ir jos pačios pasirinkimas. Ji žiūri visokius video su lieknom gražuolėm, kurios pluša dėl tos savo figūros ir sekėjų, vedamos SAVŲ norų, tada rašo piktus komentarus toms, kurios ją nervina, ir tikina save, kad ta lieknoji tiesiog tokia gimė, pasisekė jai, o Marceliukei nepasisekė.
Bet jei kas nors tai Marceliukei pasakytų, kad tereikia noro keisti save ir savo gyvenimą, ji nė už ką su tuo nesutiktų, nes noras reikštų emociją, tada veiksmą, pastangas keisti realybę. O jeigu noro nėra, nepadės jokia saviapgaulė apie tai, kad ji irgi taip galėtų gyventi, jei tik jos likimas būtų susiklostęs kitaip. Negalėtų. Jeigu nėra noro gyventi kažkaip, tai ir nėra ir veiksmo, pastangų, o tada nėra ir rezultato.
Mano viena pažįstama nuolat primena savo vyrui, kad ji nenumeta svorio todėl, kad jeigu taptų liekna, iškart jį paliktų. Juokas juokais, bet tame yra tiesa, nes būti stambesne ir su tuo pačiu vyru jai yra saugiau, nei tapti ta, kuriai pradeda rodyti dėmesį įdomesni vyrai, negu jos nuosavas, taigi, ji pati nori būti saugi ir likti su savo vyru visą gyvenimą, užuot blaškiusis ir atakuojama gundančių pasiūlymų.
Todėl visada, kai nubusite ryte, pirmiausia suvokite, kad tai, kaip, kur ir su kuo jūs dabar gyvenate, yra jūsų noras, o ne kažkoks piktas likimo pirštas. Būti nugalėtoju, patenkintu savo gyvenimu, būti aukos pozicijoje, būti gera mergaite ar nelaiminga žmona, būti pasiaukojančia dukra ar despotiška mama, būti su tam tikrais žmonėmis, būti storu arba ligotu, būti darboholiku, būti tinginiu, būti korumpuotu valdininku ar cinišku propagandistu, yra pirmiausiai noras tai daryt, tam tikru būdu mąstyti, gyventi tam tikrą gyvenimo būdą, jausti tam tikrus jausmus, turėti tam tikrą statusą arba materialines gėrybes, su kitomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Pvz., jūs norit gyvent name. Jeigu noras stiprus, imat paskolą, įsidarbinat trijuose darbuose arba emigruojat ir dirbat tol, kol noras išpildytas. Arba norit kasdien valgyti pyragaičius. Vagot juos tol, kol priaugat šimtą kilogramų, kol atsiranda noras numesti svorį, didesnis už norą tuos pyragaičius valgyti, tada pradedat mesti svorį. Bet jei noras valgyt pyragaičius toks pat stiprus, kaip mesti svorį, tada valgot juos vis tiek, tiesa, pradedat daugiau judėti, bet svoris nekrenta, nes pyragaičius valgot vis tiek.
Arba galvojat, kad norit gyvent ten, kur šilta. Bet tam, kad ten apsigyvent, teks parduoti namus, išvykti, nebematyti kasdien tam tikrų žmonių, išmokti naują kalbą, taigi, jau supratot, kad tas atseit noras gyventi ten, kur šilta, yra per mažas, lyginant su įprastais kasdieniškais norais, todėl kasdieniški norai yra lemiami.
Todėl visiems linkiu drąsos pripažinti, kad jūsų gyvenimas, koks jis beatrodytų kitiems ar pagal kažkokius standartus, yra nuostabus, nes jūs visgi gyvenat ir darot tai, ką norit, ir todėl nesukit sau galvos dėl tų papildomų kilogramų ar senos sofos, kuri atseit nemadinga. Jeigu jums ant jos norisi gulėti, tai ir gulėkit, tik nesakykit niekada, kad norit kažko kito ar kad esat nepakankamai laimingi. Esat, tikrai esat, bent jau tol, kol darot tai, ką norit. O darot visada, net jei sau to ir nenorit prisipažinti.
