Ligita Juknevičiūtė
Šie metai Graikijoj ypač sausi. Lietaus nebuvo jau kelis mėnesius, aišku, saulute džiaugiamės kasdien, tai smagu, bet vaisiai ir visa augmenija dėl to kenčia. Apelsinai kieme ir persimonai ant medžių, jeigu nelaistomi, tokie kieti, kad vos gali juo nulupti, o persimonus sunkiai gali įkasti. O prieš dvejus metus ant to paties medžio persimonai sunokdavo dar rugsėjį, nuskynus jau galėjai valgyti minkštus ir sultingus.
Turguj ūkininkai atveža minkštų ir sultingų vaisių, nes tie, kas augina pardavimui, medelius laisto, laimei , Graikija turi daug vandens, tad daržai laistomi reguliariai aplink mūsų sodus.
Dėl užsilaikiusios sausros ir šilumos galim vis dar mėgautis šilta jūra, kasdien maudomės, nes vanduo, nors ir atvėso, vis dar yra daugiau nei dvidešimt laipsnių. Kartais vanduo būna tiesiog krištolinis, brisdamas gali matyti kiekvieną akmenuką, o kartais jūra susidrumsčia, ypač jei pakyla vėjas ir atsiranda bangų.
Tai ir vakar įbridau maudytis, vanduo toks, rodos, nešvarus prie kranto buvo, dugno nesimatė, bet nuplaukiu toliau. Paplaukusi toliau, pastebėjau, kad vanduo gilyn ir tolyn į jūrą tapo krištolinis, pasiekiau smėlio seklumą, panašiai, kaip mūsų Baltijoj, atsistojau, žiūriu į tą švarų vandenį ir negaliu atsigrožėti.
Toj seklumoj pastoviu, pasigrožiu švariu vandeniu, tada vėl plaukiu, žiūriu į saulės atspindį vandenyje ir sakau sveikatos afirmacijas, kad kiekviena mano ląstelė, nervas, audinys ir organas nuo šiol yra sveikas, tyras ir tobulas. Į mano kūną grįžta sveikata ir harmonija, ir taip toliau, ir panašiai. Radau šią afirmaciją internete, labai patiko, išmokau ir naudoju ją meditacijų metu sau ir kitiems, kad mano kūnas žinotų, koks sveikas ir nuostabus yra, ir kad ramybė ir pasitikėjimas Dievu išliktų manyje visą dieną.
Jūra mane moko, kad nereikia užstrigti nei savo, nei svetimam paviršiuje, tame purve ar drumzlėse, kurios susidaro dėl nuovargio, rūpesčių ar neišmanymo. Kartais mes taip atkakliai plūduriuojam tam paviršiuje ir arti kranto, savo sąmonės pakraštyje, su tuo purvu, ir nenorim jį praplaukti, kad pasiektume tyrą krištolą. Savo pačių ir kitų žmonų.
Tai padaryti galima išmokus atskirti ego nuo sąmonės, įjungus savyje stebėtoją, kuris vertina realybę ir ramiai reaguoja į viską, kas vyksta. Galima panirti į tą krištolą melžiantis ar medituojant. Malda keičia mūsų vibracijas, padeda atkurti ryšį su Dievu, arba šaltiniu, kaip dabar madinga sakyti. Šaltinis, jeigu renkamės jį dievišką, visada yra tyras, mylintis ir šviesus. Rinkdamiesi Dievą, šviesą, Jėzų, renkamės švarą ir skaidrumą, tiesą, ramybę ir pasitikėjimą tuo, kuris mus sukūrė iš tokio paties šviesos šaltinio.
Giliai žmogaus viduje, kaip ir jūroje, visada yra švaru ir skaidru. Aplink verda gyvenimas, mus atakuoja mintys, įvykiai, emocijos, ir tos atakos verčia mus nerimauti ir puldinėti kaip vištai, užpultai šuns. Zorba mėgsta eidamas pasivaikščioti šokti ant vištų, kurias kartais sutinkam laisvai besikapstančias po krūmais. Tos vištos, net ir būdamos saugiu atstumu nuo Zorbos, pamatę jo šuolį link jų, supanikuoja, metasi į šonus, o Zorba, nors ir ant pavadžio, pasijunta tikru didvyriu, išgąsdinusiu kažkokius didelius paukščius, mini dinozaurus, kaip jas vadina Artūras Pozdniakovas, cha cha.
Taip ir mes, tokie gražūs, taurūs, galingi, mylimi Dievo ir būdami jo kūriniais, leidžiame, kad visokios mintys, nerimastingumas, ego, puikybė, noras varžytis, kvailas įsivaizdavimas, kad kudakuoti ir vaidinti , kad esam labai svarbūs, yra gėris, ir tampam tomis vištomis. Bet mes juk ne vištos. Mes juk žmonės, turim sąmonę ir laisvą valią, kaip reaguoti į tas mintis ir iliuzijas.
Dabar mano tautiečiai po rinkimų virkauja dėl Vilijos Blinkevičiūtės. Na, garbės žodis, tūkstančiai žmonių kaip maži vaikai, tiek vilčių sudėjo į tą paprastą moterį, nei geresnę, nei gudresnę, nei galingesnę už tuos, kas už ją balsavo. Lietuviškam mentalitetui būdingas rytietiškas mąstymo būdas, kai į valdžią nuolat žiūrima kaip į visų problemų ir laimės šaltinį. Jei valdžia bus gera, mąsto rytietiško mentaliteto žmonės, tai ir žmonės gerai gyvens, jei bloga, tada šakės.
Bet esmė ta, kad ta valdžia niekada nebus pakankamai gera, nes ji tik vykdo valdžios funkcijas. Daugiausiai, kas gali pasikeisti, pasikeitus valdžiai, tai išoriniai pokyčiai, kai kažkam padidės pensija, kažkam sumažės mokesčiai, kažkas atpigs ar pabrangs, gal pavyks geriau sutarti su kaimynais aplink mūsų valstybę. Bet gyvenimo iš esmės tai taip greit nepakeis.
Tol, kol žmonės nesupras, kad tik jie patys yra atsakingi už savo gyvenimą, nuo tos akimirkos, kai nubunda, iki tos, kai užmiega, jokia valdžia jų gyvenimo nepagerins.
Kažkam gyvenimas pagerėtų, jei nustotų žiūrėti televizorių ir bukinančias, propagandines laidas, žinias, ir vietoj to pradėtų skaityti geras knygas, kažkam, jei mestų gerti alų kas vakarą prieš tą televizorių ar savaitgaliais bare ir pradėtų mokytis kokią nors užsienio kalbą, kažkas geriau pasijustų, jei nustotų valgyti tą patį nesveiką batoną kasdien ir pradėtų kasdien bent jau pasivaikščioti su šunim iš prieglaudos.
Užtektų į savo gyvenimą įvesti bent mažytį pokytį, ir tas gyvenimas, nepriklausomai nuo valdžios, pradėtų keistis. Nes, jei jūs gyvensit taip pat, o keisis valdžia, tai gyvenimas vis tiek nesikeis.
Net kalėjimuose visi gyvena skirtingai. Vieni įkalinimą paverčia galimybe šviestis, sportuoti, gilintis į filosofines žinias, atranda ten Dievą, grūdina dvasią, rašo knygas, o kiti sunyksta ir palūžta. Instagrame esu mačiusi vieną moterį Rusijoje, kuri transliuoja iš moterų įkalinimo vietos, kaip suprantu, padariusi kažkokį nesunkų nusikaltimą. Tai ji ten, galima sakyti, tiesiog žydi, nuolat rodo, kaip sportuoja, stengiasi neapsileisti, darosi makiažus, pasakoja, kokius gerus filmus žiūri, knygas skaito, net labai kuklų kalėjimo maistą rodo kaip skaniausius delikatesus, su dėkingumu ir malonumu valgydama neįmantrius burokėlius ir kopūstus, pabrėždama kad juose ypač daug vitaminų. Ir nuolat žiūrovams primena, kad gyvenimas yra nuostabus, kur tu beatsidurtum, jeigu tik pats sugebėsi išsaugoti valią, meilę, viltį ir dėkingumą.
Todėl nebijokim įbristi į tą drumzliną vandenį, sąžiningai peržiūrėti savo įpročius, mintis, gyvenimo būdą, emocijas, draugų ratą, santykius, ir nerkim gilyn tol, kol atrasim tą krištolo tyrumo sielą, ramybę, o tada kasdien padarykim kažką, kad ten, toj tyrumo, laimės ir švaros būsenoj, bent kelias sekundes ar minutes, o gal net valandą, pabūtumėm. Ir tuos skaidrumo etapus ilginkim. Kol mūsų gyvenime, nepriklausomai nuo valdžios, santvarkos ar situacijos, nebeliks jokio drumzlino vandens, vien ramybė, dėkingumas ir pasitikėjimas Dievu, kuris leidžia būti toj krištolinėj meilėj ir ramybėj.
O Jis tikrai leidžia ir kviečia, bet sprendimus, kaip norim gyventi, teks priimti patiems. Sėkmės.