Ligita Juknevičiūtė
Kiekvieną kartą sėsdama rašyti, nežinau, apie ką bus tekstas. Todėl šis procesas man yra kaip ir pats gyvenimas, kai tiesiog gyveni ir neįsivaizduoji, kas nutiks jau kitą dieną arba po penkių minučių. Ir kas benutiktų, tai turės pradžią, vystymąsi, kulminaciją ir pabaigą. Jei mes tai suvoktume ir į viską žiūrėtume kaip į laikinus dalykus, apie kuriuos ant savo žiedo įspėjo Saliamonas, tada daug ramiau žiūrėtume į viską, kas vyksta.
Finalas visada tas pats. Kiek bekentėtume, kančia kažkada baigiasi kaip baisus sapnas. Kokia bebūtų laimė ar euforija, meilė ar aistra, jie praeina lyg malonumas, suvalgius saldžią kriaušę. Lieka tik prisiminimai. Tada ateina tiesiog finalas ir užmarštis.
Užmirštam, kaip buvo gera, užmirštam, kokie buvom ir galim būt laimingi, užmirštam, kaip kentėjom. Ir nusivylę nusprendžiam, kad pastoviai būti ramiu ir laimingu yra neįmanoma.
Tiesa, mėgstam turėti nuoskaudų. Čia tokia atskira kentėjimo rūšis, kai patinka jaustis auka ir vis sau priminti, kad kažkas su mumis pasielgė kažkaip netinkamai, ir dėl to aš dabar galiu aimanuoti ir skųstis, jaustis nelaimingu, nors ta situacija seniai baigėsi ir išsiduksėjo kaip limonado burbuliukai.
Bet aš jau seniai to daryti nebenoriu, nes suprantu, kad už savo gyvenimą ir tai, kaip jaučiuos, esu atsakinga aš pati. Kiekvieną rytą vos nubudus, dar būdama pusiau mieguista, palaiminguose smegenų dažniuose, kuomet vyksta įtaiga ir saviįtaiga, buvimas kvantiniam lauke, pradedu mintyse kartoti sau ir Dievui, į kurį kreipiuosi: Viešpatie, ar gali būti geriau??? Tai tikrai nėra paprasta, reikia įdėti sąmoningų pastangų, kad pats tuo patikėtum, nes juk vos nubudus knieti prisiminti, kad ne viskas gyvenime yra taip nuostabu, kaip norėtųsi. Tada atgaminu kažkokius įvykius iš praeities, kai taip jaučiaus iš tikrųjų, prisimenu detales ir aplinkybes, kai tiesiog tirpau iš laimės ir pilnatvės, pabūnu toj būsenoj, lyg vėl išgyvenčiau tas palaimos akimirkas.
Tada darau dar vieną, sekantį pratimą, sakau, Dieve, parodyk, kaip gali būti geriausia. Stengiuosi susikurti kažkokias svajones ir vizijas, koks dar gali būti gyvenimas, apie kurį svajoju. Įsivaizduoju, kaip atrodysiu aš ir mano mylimi žmonės ateityje, ką mes veiksime, kur gyvensime, kaip elgsimės, ką jausime, ką kursime, kaip bendrausime. Matau vietą, namus, žmones, gyvūnus, kurie bus šalia, kūrybą ir emocijas, stengiuosi viską išjausti iki smulkmenų.
Tada pasakau sau tvirtai: tau viskas ir visada pavyksta.
Tada padėkoju Dievui už tai, kad sugebėjau apie tai pasvajoti, ir už tai, kad mano svajonės jau pildosi ir išsipildys. Pagal dieviškąjį planą, žinoma.
Dar prieš keletą metų tokie pratimai man būtų atrodę kaip kažkokia beprotybė arba vaikų žaidimai, bet šiandien, kai jau turiu daugiau žinių apie tai, kaip veikia mūsų smegenys, kokia yra ta dieviška tvarka ir meilė, kuri mus gaubia, kas tas kvantinis arba dieviškas laukas, kodėl mes gaunam viską, ko trokštam, darau šias praktikas labai ramiai ir užtikrintai, kartais tyčia prisigalvoju tokių dalykų, kurie atrodytų neįmanomi net kino scenarijuje.
Bet aš jau žinau, kad viskas yra įmanoma. Ir man labai knieti pamatyti, kaip, kada, kokiu būdu, gal nebūtinai taip, kaip įsivaizduoju, ir net nebūtinai man, taip taip, būna ir taip, tai išsipildys.
Tiesa, negaliu atskleisti savo svajonių, jos labai asmeniškos, bet kadangi daugybė dalykų mano gyvenime stebuklingu būdu yra išsipildę, žinau, kad Dievas veda ten, kur reikia, pagal mano norus ir nuojautas, pagal sielos šauksmą ir man skirtą likimą.
O tai, kas neišsipildo, to ir nereikia, kaip anksčiau ar vėliau paaiškėja.
Kasdienybėje stengiuosi išlikti rami ir geranoriška, ištikus situacijai, kai turėčiau reaguoti piktai ar apsipilti apmaudu, stebiu save, suku galvą ir analizuoju situaciją tol, kol randu teigiamą jos pusę, kad išlaikyčiau pusiausvyros ir dėkingumo būseną.
Susiruošiam su mama į turgų. Taip taip, mama yra čia, ir tai irgi yra stebuklas. Taigi, jau sėdu į mašiną, ir matau, kad mūsų kiemo katytė atbėgo, prašo maisto, visada jas pašeriu, kai kieme sutinku. Mama jau mašinoj, lyg ir turėtume važiuoti, gal palauks tos katės. Bet išlipu ir vistiek kylu į viršų, atnešu joms maisto.
Leisdamasi žemyn pamatau, kad nepasiėmiau iš laiptų aikštelės specialios rankinės su ratukais, kurią naudojam turguj, kad nereiktų tempti visko rankomis. Pasiimu ratukus ir važiuojam, katytės sočios, mes irgi nepavargstam turguj, grįžtam geros nuotaikos su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Net katės gali tapti mūsų mokytojomis, pasirodo. Pavyzdžiui, parodyti, kad jei aš turiu tiek, kad galiu ir kates pamaitinti, tai esu labai turtinga, teisingai? Tas žinojimas, galimybė duoti, dalintis, jausti dėl to ramybę ir dėkingumą atveria vartus į kitas būsenas, į pertekliaus ir pilnatvės dimensijas. O būdamas tokioj pilnatvės, ramybės ir saugumo jausme, gyveni ramų, džiugų ir pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplink, ar kokia tavo materialinė, socialinė ar geografinė situacija. Esi laisvas pats rinktis, kaip jauties ir už ką esi dėkingas. Tai pagrindinė mums duota dovana, laisvė ir ramybė.
Man kartais būna net nepatogu dėl to savo ramumo, nes teoriškai, vykstant tam tikriems gyvenimo įvykiams ir aplinkybėms klostantis ne taip, kaip norėtųsi, gal reikėtų daugiau nervintis ar pergyventi. Nerimauti dėl ateities.
Bet aš esu rami. Ir jei sugebu išlikti rami sekundę, minutę, valandą, dvi, kelias valandas ar visą dieną, suprantu, kad mano gyvenimas yra nuostabus. Mus visus nuolat atakuoja iš išorės situacijos ir aplinkybės, žmonės, jausmai, ligos ir piniginiai reikalai, medija, noras pasijusti svarbiais, egoistinis noras konkuruoti, ir tie bandymai turi vienintelį tikslą, patikrinimą, ar mes iš tikrųjų pasitikime Dievu? Jo planais mums? Jo išmintim ir meile mums? Jeigu pasitikim, tuomet viską priimam ramiai ir nuolankiai. Ne vergiškai, bet nuolankiai, nes skirtumas tarp vergo ir tarno yra toks, kad vergas neturi pasirinkimo, o tarnaujantis pats renkasi tarnystę. O jei pajunta, kad kažkas jį traktuoja kaip vergą, tada sako stop.
Visiems linkiu ramybės ir tylaus džiugesio, kad girdėtume ir pastebėtume, kaip vyksta gyvenimas. Tiesiog vyksta, čia ir dabar.
