Ligita Juknevičiūtė
Argi puodžius gali būti laikomas lygiu moliui? Ar Kūrinys sako apie savo kūrėją: „Jis nesukūrė manęs“? Ar daiktas kalba apie tą, kuris jį padarė: „Jis nieko nesupranta“?
Izaijo 29:16
Grįžę po dviejų savaičių į Graikiją, radom čia viską kitaip. Turim naują kaimynę, Amerikos lietuvę, su šuneliu, labai mielą moterį. Atostogauja čia draugų pora, Žydrė su Gintu, jau antrą kartą, pirmą kartą buvo savaitę ir visai nepailsėjo, vis lėkė ir lėkė, tad dabar atvyko dviems savaitėms, apsistojo netoli mūsų, kituose Christinos ir Kosto apartamentuose prie jūros, ir dabar ilsisi, kaifuodami nuo gero oro, ramybės ir Christinos dėmesio. Rašau Christinos, nes žmonės kartais galvoja, kad ji lietuvė, ne, ne lietuvė, graikė, tik vardas skamba gan lietuviškai, nors rašosi per Ch.
Taigi, ta naujoji mūsų lietuvių bendruomenė kartu su Vaiva Budraityte, kuri čia atvyko pirmoji prieš pusantrų metų, surengė mums sutiktuves, su skaniomis brusketomis, vynu ir vaisiais, pasėdėjom smagiai balkone, tada tavernoj ,,Peri Anemon” pas Stavrulią ir Periandrą. Dar kaimyną ukrainietį pasikvietėm, tad gavosi toks smagus internacionalinis vakaras, kuriame kalbėjom lietuvių, rusų, ukrainiečių, anglų ir dar graikų kalbomis, nes prisėdo ir Christinos brolis Kostas, o jis visai nekalba angliškai. Nors supranta nemažai, bet pakalbėti mėgsta, tad klausėmės jo graikiškų įžvalgų, ir visi vienas per kitą kalbėjom kaip kokiam sugriuvusiam Babelio bokšte. Bet kažkaip susikalbėjom.
Aš jau seniai supratau, kad, norint susikalbėti, nebūtina mokėti kalbos. Įsijungia kažkokie kiti detektoriai, vektoriai, fibrai ir sensoriai, kurių dėka žmonės supranta vienas kitą geriau, negu kalbantys gimtąja kalba. Taigi, mes, žmonės, arba suprantam ir girdim vieni kitus, žvelgiam vienas į kitą su meile ir atjauta, arba ne. Tai pavyksta tada, kai NORIM susikalbėti, kai sugebam su Dievo pagalba įveikti savo egoizmą, susireikšminimą ir puikybę, tik tai padaryti labai sunku, bet įmanoma. Net labai skirtingi tuomet susikalba ir randa iš ko pasijuokti.
Labai prajuokino mūsų draugas ukrainietis, na, tas, kuris vedžiojo Zorbą visas dvi savaites, kol mūsų nebuvo. Jis, kaip minėjau, jūreivis, nuostabus vaikis, su labai geru humoro jausmu ir didele širdimi, mylintis žmones, todėl, kai išplaukia į jūrą, susikalba su visokio plauko ir rasių įgulos veikėjais. Laive jis yra tiltas tarp rasistų juodaodžių, kurie nesutinka vykdyti filipiniečių komandų, nes laiko šiuos antrarūšiais.
Tada mūsų draugas ukrainietis eina pas tą juodaodį ir sako: „Ei, broliuk, kokios problemos? Juk mes draugai, pameni, aną vakarą, kai linksminomės visi kartu, leidot jus vadinti negrais, o mane vadinat sniegeliu?“ Tas rasistas juodaodis sako ukrainiečiui: „Aš neklausysiu to beždžionės filipiniečio, nevykdysiu jo komandų“. Ukrainietis sako: „Gerai, jei jo neklausysi, tada klausyk manęs“.
„Ok, – sako juodaodis, – tada lai tas filipinietis, kai ko nors nori iš manęs, tegu paskambina tau, tu paskambinsi man, ir aš padarysiu, ką reikia“. Štai taip ukrainietis tvarko reikalus savo didžiuliuose laivuose, kuriuose praleidžia po pusę metų ir stebi, kad nebūtų problemų ir konfliktų.
Bet sugrįžkim į Graikiją. Mes čia savam sveikuoliškam jogiškam dvasingam burbule gal per daug įsijautėm ir įtikėjom, kad esam kažkokie labai ypatingi ar dvasingi, nes dabar turim tą ukrainietį, ir kai jam pradėjau išdidžiai pasakoti, kad Vaiva pas mus yra garsiausia Lietuvoj horoskopų žinovė ir dar organizuoja sveikuoliams stovyklas čia, ukrainietis labai nuoširdžiai išpūtė akis, o kam? Kam tos stovyklos ir sveikuoliškumas? Aš nuo to jo nuoširdaus ,,a začem?” kvatojau balsu. Jis smagiai visą vakarą siurbė graikišką samanę, kurios rado pirkti netoliese, ir dar į tą siurbčiojimo procesą įtraukė keletą kitų kompanijos dalyvių, kurie atseit negeria.
Taigi, žiūrėdama į tą ukrainietį, aš matau mus prieš trisdešimt metų, mus plačiąja prasme, paprastus, tiesius, nesusireikšminusius, ir tai yra taip žavu.
Visgi kitą dieną ukrainietis buvo be jėgų, nors žadėjo padaryti vakarėlį, kuriame nebus jokių blaivybių ir visi turėsim gerti tai, ką jis atsineš. Ateikit, sako, pas mane, kai kepenis užsiauginsit. Rusiškai tai skamba taip: „prichodite, kogda pechen nakachete“. Suprask, kai užsiauginsit kepenis kaip raumenis kokius.
Žodžiu, su mūsų ukrainiečiu yra linksma, prisižvengėm visi, jo pastabos ir humoras gerokai nuleido mus ant žemės. Ačiū Dievui, kad jis ne kariauja, o plaukioja jūromis, ir dabar vėl į reisą turi išeiti, tik niekaip neišeina, vis nukelia tą išėjimą kompanija, kuri jį samdo. Tai mes juokaujam, kad vaikinas tyčia taip daro, kad mes jį kas vakarą išlydėtume.
O juk susipažinom mes per gaisrą, rodos, nelaimė įvyko, kuri laimingai baigėsi, tam, kad visi susitiktume, ypač su Artūru jiedu susidraugavo, nors amžiaus skirtumas trisdešimt metų. Įdomu, tiesa, kaip žmonės suranda vieni kitus ir pajunta bendrystę nepaisant nei amžiaus skirtumo, nei kultūrų…
Beje, Graikijoje dabar rinkimai, penktadienį, po turgaus, su mano seserim ir mamyte, kurios dabar irgi čia, pamatę, kad prie bažnyčios stovi scena, nusprendėm, kad bus koncertas vakare. Viena angliškai beveik nekalbanti padavėja kavinėje patvirtino, kad tikrai bus. Ta proga sukviečiau vakare lietuvių pulkelį į tą ,,koncertą”, o čia, pasirodo, kažkokios partijos agitacinis vakaras, muzika griaudėja, renkasi partiečiai ir miestelėnai, meras kalbą turi sakyti…
Pasėdėjom tam ,,koncerte” pusvalandį, per tą muziką nesusikalbėdami, ir nusprendėm, kad tiek to, tegu graikai politikų klausosi, mes vis tiek nesuprantam, ką jie ten kalba. Ta proga nuėjom į prancūziško stiliaus nuostabią ledainę „Choux Choux“ netoliese ir valgydami skaniausius miestelyje saldumynus ekspromtu paskelbėm, kad įkuriama Lietuvių bendruomenė Ksiliokastre. Kadangi Vaiva Budraitytė buvo su suknele ir bateliais, be to, pirmoji čia atvyko iš vėlyvųjų ne meilės emigrantų, paskelbėm ją bendruomenės pirmininke. Žydrė su Gintu feisbuke sukūrė grupę „Ksiliokastro naujienos“, čia keliam visokius juokelius ir linksmus video, kas žino, gal kada ir tikrą puslapį turėsim, jeigu mūsų, lietuvių, čia daugės.
O daugėti gali. Tai, kas vyksta pasaulyje, dar labiau spaudžia visus, ir ne tik lietuvius, žmonės suvokia, kad reikia saugoti save, savo psichiką ir dvasinę ramybę, ryšį su Dievu, bent kartais ištrūkti iš slogios niūrios lietuviškos atmosferos. Tad sakau iki pasimatymo, laikykimės visi įsikibę vieni į kitus, tegu šviesa ir tiesa kasdien nušviečia mūsų sielas ir saugo nuo tamsumų.
