Ligita Juknevičiūtė
Šiandien ryte po rinkimų nubudau anksti, apie pusę septynių, pradėjau tikrinti, kas praėjo į Seimą, labai apsidžiaugiau, pamačiusi Giedrių Drukteinį, savo kursioką ir draugą, kuris daug matė, daug žino, yra išmintingas ir labai talentingas, o svarbiausia, jis jau seniai daug rašo ir kalba apie Dievą, tikėjimą, jis po infarkto netgi buvo kažkur TEN, anapus, tad žinau, kad savo laiko nešvaisto, viską daro kryptingai ir sąmoningai, todėl ir mūsų Seime toks žmogus bus labai naudingas.
O tada jau nebeužmigau ir turėjau progą pasitikti Saulę, tą stebuklą iš didžiosios raidės, kurį mes kažkodėl nustojom garbinti, bet aš tikiu, kad Saulė irgi yra Dievas.
Saulės pasitikimas man jau kuris laikas tapo maloniu rytiniu ritualu. Tas jausmas, kai nubundu anksti, lovoje dar užsimerkus suvokiu ir pasakau sau, kad viskas yra nuostabu, tada pasvajoju, atgaminu kažkokius ypatingai laimingus gyvenimo prisiminimus ir pojūčius su intencija juos vėl patirti, tada stebiu, kaip švinta, kaip iš už stogų pakyla saulutė, apšviesdama Panagijos kalną, tada žiūriu tiesiai į ją, dėkoju už šilumą, pasimeldžiu ir pamedituoju į tą gyvybę teikiantį ugnies kamuolį, kuriuo čia, Graikijoje, taip dosniai galiu kasdien mėgautis ištisus metus.
Bet šįryt negalėjau mėgautis, nes pajutau, kad, atvėsus naktims, truputį šąla kojos, na, ryte buvo kokie septyniolika šilumos, tad basomis man nepavyko mėgautis saulės patekėjimu taip, kaip visą karštą vasarą.
Per dvejus metus čia, Graikijoje, aš taip išlepau, kad nesugebėjau pasimėgauti saulės patekėjimu dėl to, kad atseit šąla kojos, todėl sugrįžau į lovą, išgėriau kavos ir jau sušilusi dar spėjau tą saulę pasitikti ir pasimėgauti tobulu rytu.
Taigi, žiūriu aš į tą saulę, ir mąstau. O tai kaip žmonės sugeba mėgautis jos patekėjimu visokiuose atšiauriuose kalnuose, po nakties palapinėje, įkastoje sniege, savaitę nesiprausę? Arba kai lipa į Mozės kalną Egipte, nemiegoję ir pavargę, nepakankamai šiltai apsirengę, nes atvyko į Egiptą teškentis Raudonojoje jūroje? Ką jie ten bando apgauti, juk, jei nesijauti komfortiškai, esi, pavyzdžiui, alkanas, kokį ten tą malonumą ir meditacinę būseną gali justi? Ar aš klystu?
Juk prieš meditacijas patariama nebūti alkaniems, atsigerti, nueiti į tuliką, kad ramybės ir minčių ramaus tekėjimo netrikdytų buitiniai banalūs fiziologiniai faktoriai.
Taigi, nuo šiol žinosiu, kad vienas iš patarimų, kuriuos galėsiu duoti savo vaikams, bus toks. Stenkis gyventi taip, kad anksti gultumeis ir keltumeis. Nes vienas iš didžiausių ir svarbiausių gyvenimo malonumų yra pasitikti saulę, pažiūrėti, kaip ji kyla, padėkoti, pamedituoti, ir kai pagaliau pradėsi tai daryti, iš anksto užsidėk šiltas kojines, kad malonumas ir nauda būtų maksimalūs. O jei susiruoši pasitikti saulę kalnuose, būtinai šiltai apsirenk ir nepervark, nes jei tau bus šalta, nepajusi to malonumo, o ir nuoširdaus kreipimosi į saulę negalėsi suformuluoti, nes visąlaik galvosi apie tai, kad, pvz., šąla kojos.
Man tėvai į gyvenimą įdėjo kitokių patarimų. Pavyzdžiui, gerai mokytis, nes kitaip eisiu dirbti valytoja ar indų plauti. Jiems, pokario vaikams, augusiems pusbadžiu, iš kaimo, norėjosi, kad vaikai baigtų mokslus ir dirbtų kažkokį švarų prestižinį protinį darbą, kaip suprantu.
Kai neįstojau į žurnalistiką iš pirmo karto, nuėjau iš principo į Šiaulių kultūros rūmus plauti tų indų, ir paaiškėjo, kad nieko ten baisaus, visai smagu buvo, beje, jokio streso, o Kultūros rūmų kavinėj rinkdavosi faina bohemiška kompanija. Beje, ir vaikinų dėmesio gaudavau daug, nes, matyt, būdama indų plovėja atrodžiau prieinama ir paprasta, šalia tokios merginos bet kuris, net ir visiškas žioplys, jautėsi svarbus ir įdomus.
O čia, Graikijoje, gatvėje sutikusi šlavėjus, nuolat gaunu priminimą, kad tai viena geidžiamiausių profesijų, nes jie atrodo labai orūs, linksmi ir laimingi, nes turi darbą. Ne, ne taip, jie turi DARBĄ.
Mes vaikystėj svajojom apie tai, kad gautume, kiek širdis geidžia, užsienietiškos kramtomos gumos arba džinsus, o dabartiniai vaikai svajoja… Beje, apie ką svajoja dabartiniai vaikai? Juk jau užaugo karta, kuri matė pasaulio ir pramogų šimtą kartų daugiau, negu dauguma dabartinių penkiasdešimtmečių. Tai apie ką jie svajoja? Ir ko jiems trūksta? Įtariau, dėmesio ir meilės.
Skaitau dabar labai populiarią Gabijos Grušaitės knygą „Grybo sapnas”. Pirmam skyriuje, be gamtos ir įdomių naujosios realybės fantazijų, autorė smulkiai ir anatomiškai, kokius septyniasdešimt puslapių, rašo apie tai, kaip jauna sėkminga moteris trokšta motinos meilės ir dėmesio, kurių jai trūko visą gyvenimą. Knyga tikrai gera, skaityti įdomu, yra viskas, ko galima tikėtis iš geros literatūros ir tikrai talentingos kūrėjos. Ir aš suprantu, kodėl ta knyga tokia populiari tarp dabartinių keturiasdešimtmečių. Nes tai knyga tai kartai, kuri turi ir gali viską, bet sugeba valandų valandas kalbėti apie tai, kaip juos nepakankamai mylėjo tėvai.
Mano karta turbūt išvis neturėjo supratimo, kas ta tėvų meilė ar pakankamas dėmesys, mums užteko, kad tėvai tiesiog buvo, kad buvo namai, dar pamenu buvo smagu žinoti, kad tėvai neišsiskyrę ir nėra, pavyzdžiui, alkoholikai, kad ne gėda prieš draugus. Viskas. Jeigu buvo kažkas daugiau, normalūs, tvarkingi bent jau du trys kambariai, maistas kasdien, koks vienas kitas firminis drabužis, jei tie tėvai per daug nereikalaudavo tvarkytis ar mokytis, davė laisvę, galėjom eiti į lauką ar į šokius, ko daugiau galėjom norėti???
Bet dabar ateina kartos, kurioms tai, kas mums buvo gana, yra nesuvokiama, kaip taip gali būti. Ar tie ateinantys vaikai norės keliauti? Ar norės kažką sukurti? Rašyti knygas, tapyti nuostabius paveikslus ir kurti muziką? Ar jie tik norės dėmesio? Paveikslus tapys tokius, kad šokiruotų? Ar geriau net netapyti, o kurti kokį nors perfomansą, voliotis purve ar kraujyje? O gal jie norės kaitalioti lytis, kad bet kokia kaina gautų dėmesio ir meilės? Kodėl jiems taip trūksta tos meilės, ar kas nors žinot? Gal todėl, kad nuo vaikystės nebuvo paaiškinta apie tai, kad juos myli Dievas? Išeliminavę Dievą mes išeliminavom iš savo gyvenimo tikėjimą besąlygine meile?
Vienoj savo paskaitoj rabinas ir politikas žydų išminčius M. Finkelis pasakoja, kad carinėje Rusijoje žydai žinojo vieną taisyklę: jei vežikas nepersižegnoja, važiuodamas pro cerkvę, reikia kuo skubiau lipti iš jo vežimo, nes toks žmogus yra tikras pabaisa, gali padaryti bet ką. Kiek šiuolaikinių žmonių persižegnoja, praeidami pro bažnyčią? Lietuvoj niekas. Laimei, Graikijoje beveik visi, eidami ar važiuodami pro maldos namus, žegnojasi. Bent jau čia, mūsų regione, Atėnuose gal ir kitaip, nes didmiesčiai yra kaip atskiros valstybės.
Taigi, kol mes patys negrįšim pas Dievą, nesugebėsim sugrąžinti jo mūsų vaikams, kol mūsų vadai, politikai, mokytojai ir gydytojai nepradės žegnotis, eidami pro bažnyčias, kol bent jau nepasieks tokio sąmonės lygio, kad esam atsakingi prieš Kūrėją, o ne tik prieš vieni kitus, tol dardėsim sėkmingai žemyn, kartu su tais carinės Rusijos vežikais, nuo kurių pabėgdavo keleiviai, bijantys rizikuoti savo sveikata ir gyvybe. Nuo mūsų bėgs vyrai, žmonos ir vaikai, nes Dievas yra šiluma, meilė, saulė, šviesa, o žmogus nori glaustis ten, kur šilta, kur šviesu, ir glausti prie tokių žmonių.
Todėl būkim patys šilti, dieviški, mylintys, nes tik būdami šilti ir šviesūs kaip Dievas, atstatę su Juo ryšį ir pasitikėjimą ta šviesa, atstatysim jėgas ir pusiausvyrą žemėje. Ir tepadeda mums Dievas.
