Ligita Juknevičiūtė
Praėjusį rudenį bandžiau suorganizuoti meno stovyklą Graikijoje, deja, atsiliepė vos keletas žmonių, o vieną moterį, kuri labai norėjo atvykti ir jau ruošėsi pirkti bilietus, atšaukiau, nes nenorėjau, kad ji būtų viena, na, kažkaip be ryšio atrodė stovykla su vienu žmogum, o gal ir mano puikybė neleido pripažinti, kad ir vienas žmogus yra gerai.
Kai paskelbiau apie rudens jaunystės susigrąžinimo stovyklą šią vasarą, pasakiau sau, kad net jeigu bus vienas žmogus, aš vis tiek jį priimsiu ir dirbsiu su juo pagal numatytą programą.
Tad kai finale vos viena moteris realiai užsiregistravo ir paklausė, ar bus daugiau stovyklautojų, pasakiau, kad net jei jūs būsit vienintelė, stovykla įvyks.
Paaiškėjo, kad tai ir buvo ta pati moteris, kuri norėjo atskristi prieš metus, bet aš ją atšaukiau. Taigi, šiemet pirmoji jaunystės susigrąžinimo stovykla įvyko su viena atkaklia stovyklautoja, kuri turėjo kantrybės sulaukti savo valandos ir tapo VIP svečiu.
Skamba komiškai, gal net kaip kažkokia nesėkmė man, kaip organizatorei, bet aš jau žinau, kad gyvenime svarbiausia ne kiekybė, o kokybė. Nes čia, Graikijoje, ir šiaip gyvenime, būna visko, žmonės atskridę būna suserga, net numiršta, arba paaiškėja, kad yra tokios sudėtingos psichinės būsenos, kad praleisti su jais kartu net kelias valandas yra tikra kančia, todėl aš jau žinau, kaip svarbu nustatyti tokias bangas, kad į stovyklas ir į svečius, pailsėti, pavyzdžiui, pas mūsų apartamentų šeimininkę Christiną su jos broliu Kostu, atvyktų tie žmonės, su kuriais mes jaustume bendrystę, harmoniją, pagarbą ir supratimą, kad viskas vyktų sklandžiai ir be didelių stresų.
Tad mano stovyklautoja man tapo puikiu patyrimu ir dovana. Ji atskrido pas mane, nes sekė mano veiklą seniai, jai buvo priimtinos mano idėjos ir vertybės, požiūris į daugybę dalykų, ir kaip vėliau paaiškėjo, mus siejo daug kas, nuo požiūrio į gyvenimą, saviugdą, politinius ir rezonansinius įvykius, asmenybės laisvę, iki gyvenimiškų patirčių.
Nuo pirmos dienos mes dalinomės žiniomis, kasdien mankštinomės ir meditavom, pakeliavom po gražiausias vietas, kalbėjom apie praeitį, patirtis ir jaunas dieneles, bandėm suprasti gyvenimo ir būties, meilės ir santykių paslaptis.
Ir aš eilinį kartą supratau, kaip svarbu yra žmogui duoti laisvę, neprisirišti prie jokių iliuzijų, kad gali įtakoti kito žmogaus gyvenimą, nes atseit kažką daugiau žinai. Nežinai ir negali, tik Dievas leidžia mums patirti situacijas, kai mes galim vieni kitiems tarnauti ir padėti, su sąlyga, kad tos pagalbos ar žinių yra prašoma. Nes mes visi esam tik mokiniai šioje žemėje. Vieni mokomės tarnauti Dievui, kiti – tamsiosioms jėgoms.
Kuo daugiau noro kitą versti elgtis taip, kaip tau atrodo, kišti savo patarimus ir pamokymus, tuo daugiau tamsos. Kuo daugiau pagarbos dieviškam planui, tuo sklandžiau viskas vyksta ir susidėlioja, pats žmogus suranda atsakymus į jam rūpimus klausimus be primygtinio aiškinimo ir mokymo. Jei klausia, atsakai, bet su įspėjimu, kad mes visi esam tik žmonės, ir tai, kas tinka man, nebūtinai tinka Marytei ar Kaziui.
Medituodama pagal Džo Dispenzos metodiką, aš visada paprašau Jėzaus, kad jis saugotų mano kūną, kol šis bus meditacinėje būsenoje. Nes tai tokia būsena, kai mes pasąmoningai susijungiam su dievišku arba kvantiniu lauku, panyram į įtaigos ir saviįtaigos būseną, todėl labai svarbu, kad, kol kūnas yra maldoje ir pažeidžiamas, jame gyventų Dievas, kad tą kūną saugotų Jėzus, o ne bet kokia žemėje veikianti jėga ar jėgos ten sugalvotų įsitaisyti. Mano jėga yra Kristuje, nes tai ne tik mano sąmoningas pasirinkimas ir apsisprendimas būti šiame krikščioniškame lauke, bet ir patirtis, perduota dar iš senelių.
Žodžiu, viskas su stovyklautoja praėjo sklandžiai, paskutinę stovyklos dieną mano viešnia išsiruošė su vietiniais lietuviais į koncertą Atėnų Akropolio amfiteatre, pasipuošė nauju kombinezonu, įsegiau jai dovanų senovišką ženkliuką su Čeburaška, na, gerai, Kūlverstuku, kurį suveikė Blusturgiuke Panevėžy Aušra ir Audrius Skačkauskai. Mano viešnia žiūrėjo į veidrodį, į nuotraukas su savim, ir negalėjo pati savim atsigrožėti, tokia atjaunėjus ir išražėjus pati sau atrodė. Nors paskutiniais metais Lietuvoje praėjo tikrą pragarą.
Kas ją atjaunino? Saulė, jūra, tyras oras, sodų ramybė ir nauji įspūdžiai išvykose, laisvė, šiluma, blaivybė, tiesa, ji ir nevartoja alkoholio jau pusę metų, draugystė, priėmimas, galimybė tiesiog pabūti savimi, mankštos, meditacijos, sveikatos ir svajonių kūryba meditacijų metu, galimybė pabūti laiminga, pabūti vaiku, pabūti meilės ir draugiškumo atmosferoje.
Mes neliežuvavom, nebambėjom, kalbėjom daugiausiai apie save, dalinomės savo atradimais sąmoningumo kelyje. Lepinom ją čia kaip galėjom, maitino ir Christina, ir Stavrulia iš mūsų tavernos skaniu maistu, apgaubėm viešnią meile ir švelnumu. Tai galim daryti vieni kitiems kasdien, tiesa? Darykim, tiesiog rūpinkimės vieni kitais, kaip tik galim, tada bus mažiau laiko ir noro dejuoti dėl to, kas negerai, juk, kai seki savo mintis ir būsenas, kad jos nesužeistų kito žmogaus, esi labiausiai susikaupęs į dabartį, esi geros nuotaikos.
Todėl aš sakau, Jaunystės stovykla su viena stovyklautoja buvo puiki, buvo tokia, kokios reikėjo mano viešniai ir mums visiems, nes mes visi išsiskyrėm su didžiuliu dėkingumo jausmu. O dėkingumas yra pagrindinė laimės ir sveikatos sąlyga, todėl ačiū, kad skaitėte, geros visiems savaitės.
