Ligita Juknevičiūtė
Vakar buvo sekmadienis, toks eilinis geras sekmadienis, kai galima tiesiog ilsėtis ir džiaugtis saule, jūra ir skaniu maistu. Taigi mes su savo stovyklautoja padarėm mankštą, pameditavom kiekviena apie savo reikalus ir svajones, tada išsimaudėme didžiulėse bangose, nes pakilo vėjas, bet saulė vis tiek kaitriai šildė ir buvo gera, tada nuėjom valgyti į mūsų gražiąją taverną Peri Anemon. Išvakarėse buvom graikiškos muzikos vakare, irgi puikiai praleidom šeštadienio vakarą, su skaniu maistu ir gera atmosfera…
Susėdę valgyt tavernoje šnektelėjom su tavernos savininku Periandru, jis susirūpinęs prasitarė, kad už keliolikos kilometrų kaimuose kalnuotoj vietovėj kilo gaisras nuo ryto. Jo gesinti nesiseka dėl stipraus vėjo ir bangų, nes tokiu oru malūnsparniams nepavyksta pasemti vandens iš jūros, o ne visi miškai yra privažiuojami gaisrininkams ir savanoriams. „Problem, big big problem“, – sakė Peri, rodydamas į dar nedidelį baltų dūmų debesį už Panagijos kalno, maža to, prasitarė jis, su tokiu vėju gaisrai gali ateiti ir iki mūsų…
Dar po valandos už Panagijos kalno pasirodė jau didžiulis dūmų debesis, aiškiai skelbdamas, kad nors ir toli, gaisras tebevyksta ir netgi didėja.
Išvykstantys į oro uostą susirūpinę aiškinosi, ar važiuos traukiniai, mes, lietuviai, šauniosios Robertos sukurtoje feisbuko pokalbių svetainėje, irgi dalinomės žiniomis apie gaisrą, Roberta daugiausiai žinojo, sekė info ir mus informavo.
Vieni čia esantys raminosi, kad lygtai jau užgesino, bet Roberta pranešė, kad nieko panašaus, ugnis plinta ir artėja link mūsų, tiesa, už greitkelio ruožo ir geležinkelio, tad taip lengvai į pajūrį nepersimestų, bent jau teoriškai.
Paskelbiau feiskube postą, kad žmonės pasimelstų už tai, kad ugnis būtų užgesinta.
Specialiose fb grupėse žmonės Graikijoje jau dalinosi informacija ir nuotraukomis, video iš gaisrų vietos. Vėjas nerimo, ugnis plito toliau. Sutemus ėmė dingti elektra, prisipylėm papildomai vandens, gavom patarimą pasikrauti telefonus, susitvarkiau žibintuvėlį, su kuriuo naktim vedžiodavau Zorbą, pasikeičiau baterijas, radau ir pasidėjau porą dekoratyvinių žvakių, jei elektra dingtų ilgam, įspėjau namiškius, kad galim likti ir be interneto.
Stichija siautėjo toliau, o aš labai aiškiai suvokiau, kad kiek žmonės su ja besikautų, ji yra stipresnė, tad belieka melstis. Štai kodėl galbūt, sakau galbūt, graikai tokie pamaldūs, čia gaisrai visais laikais siautėdavo, lietaus nebūna ištisus mėnesius, o dabar po vasaros ypač viskas išdžiūvę, žolė styro geltonais stagarais.
Užmigau. Nubudau pusę šešių, buvo dar tamsu. Pažvelgusi per balkoną aiškiai mačiau gaisro židinius kalvose už greitkelio, vos už kokių penkių dešimties kilometrų. Liepsnojo, pasak informacijos internete, apie 75 kvadratinių kilometrų plotas, nusidriekęs kaimais ir kalnuotu regionu.
Vėl užmigau, melsdamasi, kad gaisras būtų užgesintas. Ryte jau šviesoje toje vietoje kilo dūmai, su viltim, kad turbūt užgesino. Išvedžiau Zorbą, nuėjusi prie mūsų stadiono pamačiau išrikiuotus specialius sunkvežimius, ekskavatorius, tokią lyg karinę techniką perkasti žemei, kad gaisras neplistų, prie jos stovėjo gaisrininkai ar kariškiai, laukdami nurodymų, sekantys situaciją.
Paaiškėjo, kad per parą jau žuvo du jauni savanoriai, gesinę gaisrą, sudegė daug namų, o ugnis keliauja toliau. Laimei, vėjas nurimo, bangos nebe tokios didelės irgi, tad dabar visą dieną nuolat zuja malūnsparniai, semia iš jūros vandenį ir skrenda gilyn į Peloponesą, gesina tą teritoriją, kurioje gaisras.
Taigi, aš einu su šunim ir mąstau. Anksčiau graikams gaisrus gesinti savo pajėgas atsiųsdavo Rusija, už ką graikai yra šiai šaliai labai dėkingi, kaip, beje, ir už pagalbą Nepriklausomybės kovoje prieš du šimtus metų. Dabar, kaip suprantu, Rusija turi ką veikti ir ką gesinti ir be Graikijos. Bet jei karas būtų sustabdytas, tai ne tik Rusija, gal net visos Graikiją supančios valstybės galėtų atsiųsti pagalbos, net Lietuvos savanoriai šoktų į lėktuvus ir atskristų gesinti gaisro, net neabejoju. Bet mūsų savanoriai ir šauliai irgi labai užimti, ruošiasi kariauti patys, ką ten tas gaisras Graikijoje… Bet jei nebūtų karo Ukrainoje ir niekas iš principo nesiruoštų ir nesutiktų kariauti, visi, kas nori, atskristų čia į pagalbą. Ne kariauti tarpusavyje, kaip yra ruošiamasi, ne žudyti vieni kitų, bet gelbėti, padėti, susitelkti.
Taigi, miela žmonija, ar jauti, kiek tu išprotėjai? Kaip kolektyvinis ego tave verčia nukreipti energiją ir resursus ten, kur atseit yra svarbu. Kaip žaidžiama tavo jausmais, emocijomis, raginant nekęsti ir žudyti? Gal svarbiau yra žmonijai draugauti, nes su stichija nepakovosim, anksčiau ar vėliau tai pajus kiekvienas. Tie, kas nenorės to pripažinti ir eskaluos karo egregorus, kentės nuo karo. Ir vis tiek turės pripažinti, kad tai yra visiška beprotybė, kariauti tarpusavyje, kai yra tiek reikalų šioj žemėj neplanuotų, netikėtų, yra ir bado, ir potvynių, ir gaisrų, ir žemės drebėjimų, kuriuose be jokių bombų per sekundes išnyksta viskas, ką žmonės užgyveno, išnyksta jie patys savo artimųjų akyse…
Todėl kviečiu visus atsitokėti, kad maldas, mintis, intencijas, paramą ir resursus reikia nukreipti į sugyvenimą, į išlikimą ir į susitelkimą. Ir tai padaryt vis tiek reikės, tik klausimas, kiek dar užtruks kolektyvinis sapnas ir iliuzija, kad esam labai kieti ir galim vieni kitus dusinti ar nugalėti.
Pergalė bus tada, kai atsibusim ir pasakysim, Viešpatie, ačiū už gyvenimą, padėk mano artimui taip pat, kaip man padedi. Padėk mums visiems būti taikoje. Padėk mums mylėti.
Visiems Taikos, dėkoju tiems, kas meldžiasi už taiką, saugumą, gyvybę ir ramybę Lietuvoje, Ukrainoje, Rusijoje, visur, kur liejasi kraujas ir neapykanta, meldžiasi ir kovoja už tai, kad mes susitelkę užgesintume ne tik gaisrus, bet ir visus karų židinius.
