Ligita Juknevičiūtė
Dabar pasklido labai madinga teorija, kad žemė yra kažkokia tarpinė stotelė kosmose, į kurią mes pakliūnam, kad atvargtume savo vargus, atkentėtume karmines bausmes, o tada sugrįžtume ten, kur mūsų namai. Į savo gimtąsias planetas, sielų namus, rojų arba pragarus.
Gyvendama čia, Graikijoje, kartais pagalvoju, kad ši vieta yra atskira planeta, kur pakliuvę žmonės gauna šansą pamatyti, kas jie yra, pagyventi rojuje, jeigu sugebės, o gal net čia pasilikti. Bet viskas priklauso nuo to, kas ir koks tu pats esi, kas tavo viduje, kokia tavo būsena, ir svarbiausia, ar tu nori to rojaus, gal tau visgi jo nereikia, reikia kančios ir pragaro.
Norai, norai… Jie viską valdo ir mus veda ten, kur svajojam būti. Štai vakar sėdėjau prie uosto kavinėje, laukdama, kol sutvarkys mano automobilio duslintuvą, kuris labai jau garsiai skelbia visiems, kad važiuoju. Sėdėjau ir valgiau cukinijų kukulius žuvies restorane, tie kukuliai irgi buvo su žuvim, labai skanūs, tokie graikiški, traškia plutele, o viduj minkšti. Na, tikras rojus, turint omeny, kad horizonte mėlynavo jūra, suposi uoste laiveliai, jachtos ir skaisčiai švietė ir šildė saulė.
Prie kito stalelio sėdėjo restorano savininkas, žiūrėjo į laivus, kažką mąstė. Jis ten sėdi nuolat, prižiūri restorano darbą, kaip ir daugelis graikų verslininkų. Aš žiūrėjau į jį ir mąsčiau. Štai, šio vyro gyvenimo svajonė buvo turbūt turėti savo restoraną ant jūros kranto, kasryt iš grįžtančių žvejų nusipirkti žuvies ir ja maitinti savo svečius. Graži vieta, daug saulės, turbūt jis yra laimingas. O gal paveldėjo tą verslą, nesvarbu.
Ir štai sėdžiu aš. Ir jei man kas nors pasiūlytų, imk , Ligita, žuvies restoraną, ir valdyk jį, turėkis, gyvenk prie jo ir kasdien štai taip sėdėk, kaip tas savininkas. Sakyčiau, ačiū, tikrai nenoriu, aš turiu kitų norų ir svajonių. Ir net gavusi už dyką svetimą svajonę, aš jos neimsiu. Mes visi skirtingi, unikalūs ir valdomi tik savų norų ir svajonių. Svarbu suprasti, kokių, ir link jų judėti.
Taip ir čia, Graikijoje, atvyksta žmonės į rojų, gal patys nusprendę, kad čia jiems patiks, gal tik bandydami geriau pasijusti, nes juk kitiems veikia, ir man suveiks ta laimės formulė, ir atsiveždami čia save. Vieni atsiveža suvokimą, kad štai, esi ten, kur norėjai būti, mėgaukis, nebebambėk, pasidžiauk tuo, ką gavai, o kiti atsineša savo problemas, depresijas, traumas, ydas, liūdesį, nepasitenkinimą, norą pakoreguoti tą rojų, kad jis kažkaip kitaip suktųsi.
Taip mes ateinam į gyvenimą, gaudami dovaną pabūti šioje žemėje ir pasimėgauti viskuo, ką mato akys, ką galima užuosti, paragauti, apkabinti, mylėti. Tik vieni sugeba tuo gyvenimu džiaugtis, o kiti eina per jį kaip per pelkę, visur matydami tik tai, kuo galima pasipiktinti ar pakritikuoti.
Čia mūsų miestelyje gyveno romų šeima, tai tos šeimos mama buvo labai darbšti, tvarkinga, vaikučiai sužiūrėti, apskalbti, mokyklą lankė, gražu būdavo žiūrėti, pasakojo jos kaimynė, kai ji veždavo vaikus dviračiu į mokyklą, bet toji romė dar visai jauna žuvo, palikdama našlaičiais penkis vaikus. Matyt, atvargo savo vargą, ir gal kitą gyvenimą gims kokioj karališkoj šeimoj Indijoje.
O štai, pasakojo šeimininkai, atvyksta kartais žmonės iš kokios prabangios šalies čia, lyg ir svajonių nuomininkai, orūs ir savim patenkinti, ir pradeda visiems reguliuoti gyvenimą, aiškinti, kad pas gydytoją kabinete matė dulkes ant lentynos, kad žmonės nepakankamai gyvūnais čia rūpinasi, tas negerai, anas negerai. Užeini pas jį patį į namus po atostogų, o ten smarvė baisi, apleista viskas, buteliai voliojasi, užuolaidos pradegintos, belieka kapitalinį remontą daryti… O juk atvyko į rojų, mėgautis atostogomis, saule, jūra ir skaniu maistu…
Taigi svetimoj šaly labiausiai pasimato mūsų silpnybės ir stiprybės. Nesitikėkite, kad emigracija ar atostogos išspręs jūsų problemas. Ir atostogos, ir kasdienybė gimtuosiuose namuose kelia mums tą pačią užduotį. Gyventi su dėkingumu ir sąmoningai, pažinti save, ne iš kitų, o iš savęs reikalauti tobulumo, jei jau tobulumą renkatės kaip gyvenimo tikslą, jei tikitės, kad tas gyvenimas ir jo pakeleiviai turi atitikti kažkokius jūsų susigalvotus standartus.
Nėra tų standartų, yra tik amžinas žaidimas, kuriame mes nuolat verčiami budriai stebėti, kad neįklimptume į stereotipų spąstus, kad nuolat išliktume žaismingi ir dėkingi už bet kokią galimybę kvėpuoti, mylėti, tiesiog gyventi.
Turiu Lietuvoje pažįstamą buvusią mokytoją. Ji taip moka džiaugtis gyvenimu, taip nuoširdžiai myli savo tėviškę, savo profesiją, buvusius mokinius. Myli Lietuvą. Ir labai išgyvena dėl tokių kaip aš, pabėgusių svetur ieškoti laimės ir ramybės, sveikatos ir grožio. Jos rojus yra ten, kur ji gimė ir užaugo, mano rojus šiuo metu yra čia. Ir mes niekaip viena kitai negalėtume įrodyti, kad jos rojus yra tikrasis, arba kad mano rojus yra labiau rojus.
Aš čia radau tą rojų, kuriame jaučiausi esanti vaikystėje. Galbūt nesąmoningai atvykau ten, kur galiu vėl pasijusti vaiku ir pardėti viską nuo nulio, man taip padaryti buvo paprasčiau, negu mauroti iki kelių paskendus į lietuviškas aktualijas, kasdienybę, pilką dangų, korumpuotus valdžios absurdus, karo grėsmę ir valdžios nusikaltimus.
Aš atvykau ten, kur amžina vasara ir kur galiu būti vaiku, kaip kadaise vaikystėj kaime, kur praleisdavau tik vasaras, ir kur didžiausias įvykis buvo nueiti į kiną ar su dviračiu nuvažiuoti iki gretimo bažnytkaimio.
Todėl ir čia atvykstantiems atostogauti dažniausiai pavyksta pasijusti tuo vaiku, nepretenzingu ir laisvu nuo suaugusiųjų stereotipų, kad kažkas kitas mane turi padaryti laimingu, linksminti ir man įsiteikinėti, o aš tik sakysiu savo pretenzijas, kol pavargsiu ar kol pagaliau jūra išplaus tas pretenzijas su visu nuovargiu ir iš Lietuvos atsivežtu amžinu nepasitenkinimu.
Sakoma, kad jeigu jums depresija, bet atvykę prie jūros kur šilta, jaučiatės laimingi, tai jums ne depresija, jūs tiesiog gyvenat ne toj šaly. Kaip žiauriai beskambėtų, bet tai tiesa. Pakliuvus į rojų, reikia save stebėti, ir jeigu jums bloga net ten, kur svajojote atsirasti, net tam stereotipiniam rojuje, vadinasi, jums iš tikrųjų labai labai blogai, ir reikia skubiai tą blogumą spręsti, aiškintis, kame reikalas, nerti į tą juodulį, išvalyti, išplauti, iššveisti, kad būtų gerai bet kur. O kai bus gerai bet kur, tada galima ir pabandyti pakeliauti.
Sėkmės visiems, linkiu, kad jums rojus būtų ten, kur dabar esate, kad rojus būtų širdyje ir su savimi.