Ligita Juknevičiūtė
Praėjusią savaitę pagaliau sugrįžo iš vienos savaitės per metus, taip taip, būtent vienos savaitės per metus, atostogų mūsų draugai, turintys šalia taverną ,,Peri Anemon“, tad visi lietuviai vėl pradėjom karts nuo karto joje susibėgti. Lietuviai, atvykstantys čia trumpam, tie, kas gyvena ilgiau, ir gyvenantys nuolat.
Taip sutapo, kad mūsų su svečiais pasisėdėjimo metu, prie tolimesnio staliuko irgi vakarieniavo kelios gražuolės lietuvaitės, ilgaplaukės deivės, tikrai žavingos ir moteriškos, tokios, kurias čia pamačius iškart pagalvoji, kad turbūt lietuvės, nes mūsų moterys yra ne tik gražios, bet ir slaviškai išspaudžia iš savo tobulų formų viską iki galo, nuo šukuosenos, makiažo iki dailių drabužių ir manierų.
Taigi, tos lietuvaitės vakarojo, fotografavosi, klegėjo ir džiaugėsi šalia vakarieniavusių graikų, o gal albanų ar turkų dėmesiu. Keletas vietinių, iš matymo pažįstamų vyriškių, tokių kaimietiškų vyrų prie ūkio, sužavėti lietuvaitėmis, vis vaišino jas ir neįkyriai rodė dėmesį. Mačiau, kad vyrai net nelindo prie jų staliuko, tik siuntė per šeimininkus joms vyną, karts nuo karto galantiškai nusiųsdami ir susižavėjimo šūksnius ar ilgesingus žvilgsnius…
Moterys atrodė lyg deivės, pakliuvusios į apšepusių jūreivių baržą, toks kontrastas buvo tarp jų, bet esmė tvyrojo ore, o jos mėgavosi tuo, kad nors ir apšepę, bet tikri vyrai įvertino jų pastangas sužavėti Graikiją.
Kitą dieną dvi iš jų sutikau vėl tavernoj per pietus, aš atėjau su Zorba maudytis šalia ir jas užkalbinau, pagyriau jų grožį, paklausinėjau, ką jos čia veikia. Moterys buvo gan liūdnos, pasiguodė, kad nelabai linksma po vakar dienos vaišių, kažkaip netyčia padaugino, nes labai jau dosniai tie vyrai siuntė nemokamą vyną… Papasakojo, kad atvyko į moterų stovyklą, kurių dabar, kaip žinia, organizuojama įvairių, ir čia pas mus taip pat.
Pasakiau, kad ir aš organizuoju stovyklas, tiesa, blaivias ir sveikuoliškas, pati nevartoju alkoholio jau nemažai metų.
Viena moteris pasakė, kad ji prieš fanatizmą, galima kartais išgerti, kita prisipažino, kad jai alkoholis jau nebepatinka, norėtų visiškai jo atsisakyti, kad blogai jaučiasi kitą dieną net po vyno taurės. Pasakiau kad aš turiu savo nuomonę dėl alkoholio, jei jos nori, galiu pasakyti. „Nenoriu“, – iškart užkirto toji, kur prieš fanatizmą. „O aš noriu, sakykit“, – paprašė kita.
Bet aš nieko nebesakiau, jaučiau, kad pagiringoms pašnekovėms geriau nepasakoti apie tai, kad alkoholis penkioms savaitėms sustabdo natūralią dopamino gamybą kūne, kad išgėrus žmogaus kūną užvaldo visokie demonai ir dvasios, na, patys suprantat, kaip jos būtų pasijutę po tokių mano pareiškimų, tad leidau daugiau kalbėti joms…
,,Mane jau vemt verčia nuo tų moterų stovyklų“, – prisipažino po pauzės ta piktesnė. Buvo taip liūdna matyti tokią gražią ir nelaimingą moterį, kad stebėjau ją, kaip kokią į kiaulidę nukritusią princesę, taip nederėjo tas jos grožis ir nelaimingumas, juk horizonte bangavo jūra, švietė saulė ir visa atmosfera skatino mėgautis tuo grožiu. Bet pagiringas žmogus to negali matyti, kol veikia nuodai, esam atkirsti nuo pasaulio grožio ir pačių savęs… ,,Aš jau tiek tų stovyklų apvažiavau, ypač po pandemijos, nebenoriu daugiau“…
Kita moteris nebuvo tokia kategoriška, jai vis dar atrodė patraukli idėja po tokias stovyklas važinėti.
,,Bet tau juk reikia vyrų, mačiau vakar“, – vėl pastebėjo piktoji. ,,Aišku, kad mums reikia vyrų“, – stojau advokatauti. ,,Mums reikia jų meilės, jų draugijos, kas čia neaiškaus, nereikia savęs apgaudinėti, mes esam sutvertos būti poroje, rūpintis vyrais ir mėgautis jų meile ir dėmesiu“, – pareiškiau taip pat kategoriškai.
Papasakojau, kad aš irgi organizuoju stovyklas, tiesa, šiuo metu kviečiu į mišrią jaunėjimo stovyklą moterims ir vyrams, nes gana jau čia to moteriškumo, reikia visiems draugauti, poruotis ir nebeužsidarinėti tuose moterų būreliuose, nebent labai norisi moteriškoj energijoj pabūti ir pailsėti, nuogoms pasimaudyti, pavyzdžiui, kaip mes maudomės mano stovykloje toliau nuo žmonių akių…
Mano naujosios pažįstamos nedrąsiai pasiteiravo, ar Graikijoje daugiau vyrų, ar moterų, kitaip sakant, ar yra čia šansų susirasti vyrą, nes lietuviai, pasiguodė viena, yra tikri stuobriai.
Patikinau, kad vyrų čia užtenka, jie labai gražūs ir sveikuoliški, geros sveikatos iki pat senatvės, ir labai žavisi lietuvėmis… Sakau, juk Lietuvoj tokia konkurencija, moterys tiesiog varžosi ten dėl vyrų… Aha, sako nauja pažįstama, moterys mano vyrą atakuoja, rašo žinutes, gal jau pyksties su žmona, gal jau skiriatės? Jis man tas žinutes parodo, pasijuokiam, bet iš tikro tai nejuokinga…
Mane toks siaubas apėmė… Jau buvau pamiršusi, kokia Lietuvoj situacija, ir kaip graudu, kad mūsų moterys tokios gražios ir tokios vargšės… Kai kurioms tiesiog ant kaktos parašyta: esu vargšė, ieškau vyro, esu vieniša, sutinku būti tavo meiluže tol, kol pradėsi su žmona pyktis ir skirtis. Nežinau, už kokias čia karmines nuodėmes mums tokia dalia teko, bet Lietuvoj su vyrais tikra katastrofa, ir daugybė jų visiškai nevertina to, ką turime geriausio, mūsų gražių, darbščių ir tvarkingų, inteligentiškų ir šeimyniškų moterų.
O gal moterys nevertina vyrų irgi? Neturi žinių, kaip elgtis su jais, intuityviai, sekdamos savo močiučių ir mamų pavyzdžiu, arba jiems vergauja, arba niekina, laiko darbiniais gyvuliais, kurie privalo tik kalti pinigus…
Aišku, pagrindinė Lietuvos rykštė yra alkoholizmas, o baisiausia, kad ne tik vyrai geria, bet ir moterys iš paskos, gal iš nevilties, skandina savo liūdesį stikliuke. Išminčius filosofas koučeris Tomas Girdzijauskas savo vienoj paskaitoj sako, kad vyrai geria tuomet, kai ilgą laiką negauna bazinio dalyko, pavyzdžiui, motinos meilės. Matyt, sovietinių buvusių berniukų, dabar jau žilagalvių karta, ilgą laiką skandino tą neišmylėtų vaikų liūdesį akoholyje, o tai atgrasė nuo jų moteris, kurios nori šalia matyti blaivų, ramų, sveiką vyrą. Maža to, kad pakęstų tą amžinai išgeriantį ar pagiringą vyriškį šalia, jos irgi ilgainiui pradėjo svaigintis, nes, jei vyras veržiasi baliavoti ar į barą, saugiau eiti kartu, o ten irgi svaigintis, nes kitaip nuvilios tą tavo vyrą kokia nors medžiotoja…
Dėl to daugybė lietuvaičių šiais laikais pasklido po pasaulį su svetimtaučiais, anglijose visokių tautybių sau į vyrus prisirinko, nelabai daug tų sėkmės istorijų, juk kultūriniai skirtumai daro savo, bet visko yra, ir labai gražių šeimų sukurta, tik tos lietuvybės jau ten nekažką.
Geria moterys ir su vyrais, šeimose, geria vienišos, nes gerti yra paprasčiau, negu eiti sąmoningumo keliu, kuris yra kažkoks neaiškus, atrodo sudėtingas ir asketiškas, o taip norisi tų malonumų, bent jau apsvaigimo…
Ką daryti? Grįžtu prie to paties, ką akcentuoju visada. Sveika šeima prasideda nuo žinių, kaip ją kurti, nuo sąmoningumo ir sveiko gyvenimo būdo, kad namie būtų harmoninga atmosfera, kad tėveliai būtų ramūs ir linksmi ne tik per balius, bet ir kasdienybėje. Sąmoningi tėvai, suvokiantys, kad laimė kuriama iš vidaus, o ne iš išorės, sugebės tinkamai pasirūpinti savo vaikais, auginti juos sveikoje atmosferoje ir rodyti gražų pavyzdį.
Gal taip po truputį užaugs nauja karta, kuri iš šeimos atsineš sveikas vertybes, žinias ir pavyzdį, kas yra meilė ir laimė, kai susitinka du sveiki harmoningi žmonės, ne reikalaujantys vienas iš kito, kad juos kažkas padarytų laimingais.
Sėkmės visiems, žinių ir kantrybės, kuriant sveikus ir ramius save, su Dievo pagalba.
