Ligita Juknevičiūtė
Vienu metu, kai turėjau daug darbų ir svečių, su jais išeidavom į miestą, grįždavom labai vėlai, nes Graikijoj gyvenimas vasarą verda naktį, ir būdavo, kad grįždavau tokia pavargusi, jog prieš miegą nesusiplaudavau indų. Jausdavausi vos gyva, tad pasakydavau, dzin, rytoj ryte, kai atsikelsiu pailsėjusi, suplausiu tuos indus prieš virdama kavą, ir griūdavau miegoti.
Taip tęsėsi turbūt kokią savaitę, kol vieną rytą įėjusi į virtuvę jau susiruošiau plauti indus, o atsukus kraną paaiškėjo, kad jame nėra nė lašo vandens.
Maža to, kad aš neturėjau su kuo tų indų išsiplauti, tai dar ir kavai vandens nebuvo, gal net švarių puodelių neradau, nepamenu, apie prausimąsi ir tualetą nekalbu, tokia visiška antihigieninė katastrofa mane ištiko.
Man pačiai nuo savęs buvo taip nemalonu, taip pykau už tą nevalyvumą…
Paaiškėjo, kad gatvėj sprogo kažkoks vamzdis, todėl vanduo dingo be jokio įspėjimo, kaip paprastai būna dėl techninių reikalų, kai mes žinom apie būsimus techninius nesklandumus ir spėjam jiems pasiruošti, tad be vandens liko visa gatvė. Teko apmusijusiai važiuoti į parduotuvę, nusipirkti kanistrais vandens ir pusdienį suktis kaip įmanoma švariau, o tie indai kriauklėje stovėjo kaip gyvas priekaištas ir sakė, nu ką, tai, sakai, rytoj susiplausi, tai susiplovei, gražuole, smagu dabar?
Kai atsirado vanduo, turškiaus kaip balandis baloj, tvarkiaus ir šveičiaus, ir nuo tada nakčiai kriauklėje nepalieku net šaukšto ar puodelio…
Vienas vyras irgi pasakojo instagrame, kad gyveno bet kaip, nesuko sau galvos dėl savo smulkių ir didelių nuodėmių, mat buvo įsitikinęs, kad svarbiausia tas nuodėmes bus išpažinti prieš mirtį. Gavęs atleidimą mirties patale, kaip jis įsivaizdavo, gilioje senatvėje, jis galės ramiai keliauti į amžinybę, todėl nėra čia ko parintis, reikia gyventi kaip gaunas.
Kartą jis darė kažkokius ūkio darbus, ir jį nutrenkė elektra. Guli jis, mato per langą savo artimuosius, už kelių metrų, bet negali bejėgis net žodžio pratarti, net pašaukti pagalbos, jaučia, kad tuoj numirs. Ir suvokia, kad štai tas momentas, kai jau reikėtų tas nuodėmes išpažinti, atgailauti, bet jis tik guli bejėgis ir miršta, taip ir nespėjęs apsivalyti prieš amžinybę… Tąsyk liko gyvas, bet sąžinės revizijas pradėjo atlikinėti reguliariai, nes tas susitikimas su šventu Petru, kaip paaiškėjo, gali įvykti labai netikėtai, ne laiku ir ne vietoj, ir be jokio įspėjimo apie gresiančius techninius gyvenimo nesklandumus.
Viena graži ir įdomi moteris buvo labai netvarkinga, todėl nieko neįsileisdavo į namus, tikėdamasi, kad jos asmenybės žavesys ir geras humoro jausmas kažkokiu būdu pritrauks žmones, draugus ir kavalierius. Ji mėgo pavalgyti ir skaniai gamino pati, pavaišindavo ir draugus, tie girdavo jos kulinarinius sugebėjimus, bet nesuprato, kodėl moteris vengia juos pasikviesto į namus, vis į svečius taikosi.
Ji buvo įsimylėjusi kaimyną, ir jau atrodė, kad tie santykiai vystosi link abipusės simpatijos, todėl ji tą kaimyną irgi vis pavaišindavo, išnešdama vaišes į koridorių, taip sukurdama neprieinamos ir paslaptingos damos įvaizdį. Moteris tikėjosi, kad, kai santykiai taps pakankamai rimti, ji susitvarkys namus, išsikvepins juos, pasiruoš pasimatymui, ir tas kaimynas ateis pas ją su gėlėmis ir šampanu, o tada…
Bet kartą ta moteris išvyko atostogauti, o name įvyko dujų nutekėjimas, tad teko gaisrininkams laužti duris ir tikrinti avarijos šaltinį. Atidarę tos moters namus, gaisrininkai ir kaimynas išvydo kraupų vaizdą, nuo purvo limpančias grindis ir nešvarumais apaugusią virtuvę, kurioje ta moteris gamino skanėstus… Tas kaimynas vos neapsivėmė vien nuo minties, kad ta moteris jam gamino tokioj antihigienoj, ir pabėgo laukais nuo jos net neatsisveikinęs…
Kai mes darom, mąstom ar kalbam kažką netinkamo, slepiam tai ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių, tikėdamiesi, kad dar turim laiko susitvarkyti savo spintas su skeletais ir kandimis, kai netinkamai elgiamės su savo artimaisiais, draugais, savo kūnu, sveikata ar sąžine, su taika ir savo valstybe, vis tikimės, kad turėsim laiko kažkaip tas klaidas ištaisyti, tą sveikatą atstatyti, tas nuodėmes atpirkti, tas vagystes ir sukčiavimus gudravimus įžeidinėjimus ir nemeilę kompensuoti, tuos išdavysčių nualintus jausmus atgaivinti, tą taiką po tiek raginimų kariauti išsaugoti…
Tai yra iliuzija ir saviapgaulė, kuri anksčiau ar vėliau tėškia tos iliuzijos pasekmėmis mums lyg skuduru per nosį pačiu netinkamiausiu momentu.
Esmė ta, kad rytojaus nėra, rytojus visada yra dabar, ir tas dabar lemia, koks bus kitas dabar, nesvarbu, po dienos, savaitės ar po metų. Dėl to linkiu sau ir jums gražiai, taikiai ir tauriai gyventi DABAR, savo sąžines ir indus išsiplauti ir laikyti švarius nuolat, nes yra pasakyta – BUDĖKITE.
Budėkite, reiškia, būkit sąmoningi, gyvenkite dabartyje, o ne iliuzijoje, kad gyvenimas dar bus. Jis vyksta tik šią akimirką, kurioje mes ir turime šansą, kad ta akimirka ir yra ta svarbiausia ir tobuliausia. Koks yra dabar, toks yra ir visas gyvenimas.
Ačiū, kad skaitėt, einu tvarkyt namus, nes Zorbos plaukai ant marmurinių grindų jau akis bado…
,
