- Reklama -

Ligita Juknevičiūtė

Tarp daugybės paaiškinimų apie tai, ko mes atėjom į šią žemę, nuo biblinių, kabalistinių iki ateistinių, man neseniai užkliuvo už akių viena versija kaip ypač žavinga ir praktiška. Joje sakoma, kad mes čia atėjome tik tam, kad būdami fiziniam kūne patirtume kuo daugiau nuostabių išgyvenimų, įmanomų patirti tik žmogui, ne angelui ir ne demonui, kurie yra bekūniai, o būtent žmogui fiziniam kūne.

Pavyzdžiui, tik žmogus, moteris, gali pajusti, ką reiškia sūpuoti, maitinti krūtimi ir glausti prie krūtinės rankomis kūdikį. Na, ir beždžionė, aišku, bet žmogus dar ir gali tai aprašyti vaizdingai savo dienoraštyje ar romane, sutikite, o tai jau kažkas tokio, kai tu suvoki savo laimę ir gali ją vaizdingai nupasakoti.

Tik žmogus fiziniam kūne gali išgyventi malonumą maudytis naktį po žvaigždėtu dangumi, sakoma toj gyvenimo prasmės versijoj. Tuo metu, kai mes tai darome, aplink galimai skraido ir net nardo visokios naktinės dvasinės būtybės, bet jos neturi fizinio kūno, nejaučia to, ką jaučiame mes, įsivaizduojate?

Aišku, gali tą malonumą pajusti ir šuo, mes, pavyzdžiui, dabar per karščius kasvakar su Zorba sutemus einam pasivaikščioti ir maudytis po žvaigždėmis, bet, jei aš bandyčiau jį tamsoje įtempti į jūrą, jis tikrai pagalvotų, kad aš išprotėjau, nes net šviesoje mūsų šuniukas nelabai veržiasi maudytis, o ką jau kalbėti apie tamsą.

O tos maudynės naktį jūroje šiemet yra tikrai nuostabios. Ir tikrai tai nepakartojamas jausmas ir malonumas, nes ir oras karštas net naktį, ir jūra labai šilta, 28 laipsniai, todėl gali turkštis žiūrėdamas į žvaigždes, į mėnulį, pilnatis dabar, beje, kiek širdis geidžia, aplink irgi yra tokių naktinių mauduolių, ir dar įsivaizduoti, kad esi undinė.

Visą dieną kepam, oras kaip orkaitėje, įmanoma būti tik pajūry pavėsyje, arba pasyvioj padėty, į dušą einu kas kelias valandas, kartais ir dažniau. Kondicionierių nejungiu, nemėgstu, tik vėjelį kartais, net naktį nubudus jungiu jį, kad atvėsus užmigčiau. Maudaus jūroje kelis kartus, bet nuo per ilgų maudynių ateina nuovargis, todėl pietiečiai ir eina miegot pietų, štai, pasirodo, koks kalambūras, pietiečiai miega pietų miego, o šiauriečiai yra atšiaurūs.

Taigi, ir šunys, ir arkliai teoriškai gali išgyventi malonumą maudytis naktį jūroje, bet to nedaro, arkliai gyvena aptvare, šunys yra irgi priklausomi nuo savo šeimininkų. Delfinai gali naktį maudytis, bet negali ant rankų paimti kūdikio ir priglausti prie krūtinės, nes neturi rankų. O žmogus gali beveik viską, nes turi laisvą valią, gali, bet ne visada nori, nevertina to, kad yra laisvas. Jis net dažnai mieliau renkasi nieko nejausti, pavyzdžiui, geria alkoholį, svaiginasi visokiais narkotikais ar tabletėmis, o tada bac, siela nuo tų nuodų pabėga, ir žmogaus kūnu gali naudotis tie velniai ir dvasios, kurioms jis savanoriškai užleidžia savo kūną.

Dar žmogus gali išgyventi meilės jausmą ir sąmoningai jį puoselėti. Gali ir žiurkėnai, galimai, daugybė gyvūnų yra prieraišūs ir renkasi partnerį visam gyvenimui, o štai žmogus renkasi įsimylėjęs, o tada persigalvoja, nori kito, ir vėl blaškosi. Žodžiu, yra pats savo laisvės ir malonumų kankinys, nes kokia saldi bebūtų ta meilė, ilgainiui pokyčiai po pokyčių atneša ir daug skausmo, nusivylimų ir vienatvės.

Bet jei tikėti, kad mes visi turim savo antrąją pusę, kaip teigiama žydiškoj tikėjimo koncepcijoj, ir tą antrąją pusę anksčiau ar vėliau sutinkam, kaip, pavyzdžiui, Meistras su Margarita, tuomet verta pasikankinti ir pagaliau sutikus nurimti.

Aišku, atsiranda keblumų, jei esi superžvaigždė, ypač geidžiamas milijonų, iš kurių pusė tiki, kad tu ir esi ta jo antroji puselė.

Štai iškeliavo amžinybėn Alenas Delonas, mano vaikystės Zoro, nors, tiesą sakant, nepamenu aš jo labai kino teatruose, tik vėliau atradau, nes mano vaikystės meilė buvo animacinė, tas blondinas iš „Bremeno muzikantų“. Taip ir nesutikau jo realybėje…

Bet dabar apie Aleną Deloną. Nors grožio ir talento jam galėjo pavydėti visas pasaulis, manau, tas išrinktųjų gyvenimas nėra toks paprastas. Visagalybės jausmas yra didžiulis išbandymas, o suvokimas, kad tavęs nori visi, įskaitant ir tos pačios lyties atstovus, tokioms ikonoms tampa didele našta. Ir dar, supraskite, mes visi norime būti mylimi šiaip sau, ne už kažkokius nuopelnus, o suvokimas, kad tave myli, nes esi labai gražus, įtakingas ar žinomas, labai iškreipia pasaulio matymą ir savivertės pojūtį. Tu nebesupranti, ar tavęs geidžia dėl tavo grožio ar statuso, tavo galios ir įtakos, ar tu tikrai esi mielas ir įdomus žmogus, su kuriuo kitiems gera, o ne norisi pasipuikuoti kaip trofėjumi ir pasikelti savo savivertę atsidūrus šalia.

Pamenu, kai labai jauna pradėjau vesti TV laidas, ypač lengvai susidraugaudavau su kitais žmonėmis ir laidų herojais. Iš pradžių tai atrodė žavinga, bet ilgainiui supratau, kad daug mano pažįstamų ar pašnekovų taip „draugauja“ su visais žurnalistais, nes anuomet žurnalistai tikrai buvo kažkas tokio. Aš iki šiol pati kartais, labai labai retai, išgirdusi pasiūlymą duoti interviu, pagaunu save, kad kažkaip įsitempiu ir susireikšminu, vėl sugrįžta tas reikšmingumo jausmas, kurio, ypač išvykus gyventi į Graikiją, jau maniau atsikračiusi.

Ego, viskas per tą ego, viduj tūnantį nykštuką, kuris labai nori būti didelis ir svarbus. Tad išvykimas iš Lietuvos ir naujos tapatybės susikūrimas man buvo didžiulė dovana, nes atsikračiau šio komplekso, abejonių, ar esu tikrai fainas žmogus, kuris patinka Dievui, ar tik darau kažką, ko tikisi kiti, ir kad išlikčiau kažkuo jų akyse, ar kiti tik nori su manim bendrauti dėl mano statuso ar galios žaidimų.

Dėl to suprantu ir Gabrielių su Austėja, jie irgi pasirinko Graikiją, nes nori pagaliau pasijusti tiesiog žmonėmis ir patirti tuos malonumus, pasitikrinti, ar jie patinka Dievui, juk gali taip būti, jie gal net patys to dar nesuvokia, cha cha. Jie irgi nori pajusti šiame žemiškame įsikūnijime malonumą, ką reiškia tiesiog sveikintis ir paplepėt apie orą su kaimynu, kuris net neįtaria, kad esi Lietuvoj pusdievis. Maudytis naktį jūroje, nebijant, kad nufotografuos priešai tave nuogą. Pirkti turguje vynuoges ir gaut jų kekę magaryčių dėl to, kad buvai malonus, atsipūtęs ir gražiai šypsaisi, o ne todėl, kad esi Gabrielius ar Austėja.

O žiūrint iš politinės logikos taško, tai Graikija iš tiesų yra labai draugiška šalis, tiek imant atskirus žmones, tiek tarptautinės politikos prasme. Todėl susipykęs su visu pasauliu, Gabrielius atskrenda į Graikiją tiesiog pasijusti eiliniu atvykėliu ir pasimokyti, ką reiškia būti draugišku žmogumi ir valstybe, gal net su Kinija susitaikyti, nes čia tų Kinijos piliečių nemažai, ir parduotuvių taip pat, tikėsimės, kad išmoks. Ta proga palinkėkim vieni kitiems ramybės ir vilų Graikijoje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!