Ligita Juknevičiūtė
Neseniai žiūrėjau diskusiją apie tai, kad neva žmogus laimingiausias būna nuo aštuoniolikos iki dvidešimties metų, tada būna ilgas tarpas, kai reikia praeiti visus gyvenimo etapus su reikalais reikaliukais reikalyčiais, daug prisikentėti ir prisinervuoti, o tada vėl nuo maždaug pekiasdešimties tas gyvenimas pajuda geryn ir geryn, vis laimingyn.
Stebėdama savo bendraamžius ir vyresnius žmones, matau įvairių variantų, ypač, rodos, pensijinio amžiaus žmonių daug nelaimingų, bambančių, nusivylusių. Visgi tokių turbūt mažuma. Kuo senyn, tuo žmogus daugiau šansų turi tapti laimingesnis, jei tik pats bent truputį pasistengia tą laimę būtyje įžvelgti, o ne skųstis.
Mūsų gyvenimą labiausiai apsunkina lūkesčiai. Štai seriale „Mahabharata“ po kiekvienos serijos Krišna pasako kokį nors išmintingą moralą, įžvalgą ir vienoj serijoj kalba apie lūkesčius, kurie apkartina mūsų gyvenimą ir laimės jausmą. Taigi, sako Krišna, žmonės kuria santykius lūkesčių pagrindu, ir tai tampa tų santykių griuvimo ir nusivylimų priežastimi. Vyras tikisi, kad žmona bus graži ir ištikima, o moteris tikisi saugumo, supratimo ir meilės. Jei lūkesčiai neišsipildo, žmogus nusivilia. O jeigu santykiai būtų kuriami ne lūkesčių, o pačių santykių kūrimo tikslu ir pagrindu, negalvojant apie tai, ar tavo lūkesčiai išsipildys, tuomet kiekviena diena taptų šansu sukurti tokius santykius, kuriuose abu jaučiasi pakankamai gerai, pakankamai laimingi.
Apie tai kalba ir kiti išminčiai, Michailas Laitmanas taip pat pataria, kai pora jau ilgą laiką kartu, ir aistros baigiasi, kas yra natūralu, tiesiog kasdien sąmoningai žaisti žaidimą „Aš tave myliu, tu mane myli, ir aš padarysiu viską, kad tu būtum laimingas“. Tai turėtų būti lyg spektaklis, kai pora kasdien sąmoningai yra tam tikruose vaidenyse ir kuria tarpusavyje tokį šou, kuriame gyvena laimė, santarvė, pagarba ir rūpestis vienas kitu. Nesukant sau galvos ir nereikalaujant įrodymų, ar partneris tave vis dar myli, ką tu pats jauti, ir panašiai. Santykiai ir sąmoningas jų kūrimas ir sukuria tą dieviško ryšio tarp vyro ir moters jausmą, o ne atvirkščiai, sako išminčius.
Aišku, verta kasdien sau priminti ir kitą sentenciją, nepamenu, kokio rašytojo. „Jei tu bent kartą gyvenime mylėjai ir buvai mylimas, laimingas, argi tai ne didžiausia dovana, kokią galėjai gauti šiame gyvenime?“ Kodėl tuomet reikalauji, kad tai būtų nuolatinė duotybė, tiesiog gyvenk taip, lyg kartą jau laimėjai milijoną, gal net milijardą, nereikalaudamas tą prizą laimėti kasdien ar kas dešimt metų.
Taigi, kai žmonės pasiekia tą amžių, kai jau yra praėję įvairiausius sunkumus santuokoje, o gal vienatvėje, vaikų auginime, netektis, skyrybas, darbinius iššūkius, nusivylimus draugais ar verslo partneriais, kai suvokia, kad jie visa tai išgyveno ir vis tiek gali šypsotis, ateina suvokimas, kad mūsų gyvenimo kokybė ir laimė beveik nepriklauso nuo išorinių aplinkybių.
Žmonės išgyvena baisiausias tragedijas, nusivylimus, netektis, ir, žiūrėk, po metų ar kelerių vėl džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, nežinia iš kur juos užpildo kažkoks dieviškas lengvumas ir šviesa. Kiekvienas esat tai patyręs, kai, rodos, be jokio pagrindo širdis džiaugiasi, spurda iš laimės, tave džiugina žaliuojantis krūmas ar sraigė, nors namie laukia problemos, darbai išgyvena krizes, pinigų nėra, kaimynas idiotas, ir viskas, apie ką svajojai, griūna, nes tu išgyveni didžiausią gyvenimo dramą, kaip tuo metu tau atrodo ar atseit yra. Atrodo, net nepatogu šypsotis ir džiaugtis, nes turi skųstis ir aimanuoti, jei kažkas paklausia, kaip sekasi? Ir vis tiek norisi gyventi, nes jauti, kad esi mylimas Dievo, net jei atrodė, kad tik žmogiškas ryšys gali tą laimės jausmą suteikti.
Graikai susitikę dažniausiai nesako tik labas, sveiki, jie vieni kitų klausia: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai?“ Ir būtinai turi atsakyti: „Gerai, kala“, kad kitas pasakytų: „Puiku, orea“, o tada dar turi paklausti: „Kaip tau sekasi?“ ir taip pat išgirsti atsakymą, kad viskas gerai. Kala.
Nuolat girdžiu šį žodį aplink, visą laiką vieni kitiems žmonės kartoja, kad viskas yra „kala“, gerai. Nesvarbu, kad ne taip, kaip norėtų, gal vaikai serga, ar firma bankrutuoja, bet paklaustas, kaip sekasi, turi atsakyti „kala“, gerai, viskas yra gerai, viskas yra pagal Dievo planą, ne pagal tavo siaurą supratimą ar tuometinę situaciją, kuri vis tiek išsispręs, o šiaip gyvenimas yra „kala“.
Tas džiaugsmas ir šviesa, užpildantis mūsų esybę, yra Dievo dovana, energija, kuria alsuoja visas pasaulis, visa visata, visa gyvybė. Jeigu tik mes patys sugebam kasdien to džiaugsmo į širdį pasikviesti, nepaisant jokių aplinkybių, jeigu tik išmokstam tai daryti, tampam patys laimingiausia, nesvarbu, kur esam, ar kas vyksta.
O jeigu nemokam, vis tiek gaunam tą meilę ir jausmą, kad esi saugiuose delnuose, nes Dievas yra dosnus ir dalina savo dovanas visiems, kas juo pasitiki, štai kur stebuklas. Todėl mes stebimės, žiūrėdami į neva „skurdžius“ afrikiečius ar kokius nors klajoklius, taip vadinamus varguolius, „atsilikėlius“, žmones su fizine negalia, vienuolius ar atsiskyrėlius, kokie jie džiaugsmingi ir atsipalaidavę savo toj kuklioj būtyje. Nes jų širdyje gyvena nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu. O tie, dalyvaujantys amžinam alkanųjų bėgime, „tu man parodyk, ką turi, aš tau parodysiu, ką moku“, ryja antidepresantus ir šniaukščia kokainus, nes jų širdys alkanos ir nerimastingos, bandant įrodyti sau ir kitiems, kokie jie kieti, kaip jie viską gali PATYS. Be Dievo.
Dėl to ir linkime vieni kitiems ramybės, kurią paliko Kristus savo mokiniams, nes tas džiaugsmas ir ramybė širdyje yra pažadas, duotybė, nes pasitikėjimas Dievu ir tuo, kad viskas visada yra taip, kaip turi būti, leidžia mums gyventi ir išgyventi net sunkiausias situacijas.
Lūkesčius mes susikuriame , prisifantazuojame patys, tai sąmoningas pasirinkimas, o štai susitaikymas su tuo, kad nebūtinai tie lūkesčiai išsipildys, yra neišvengiamas, tik klausimas, ar suvoki tai, ar ne. Norim to, ar ne, vis vien viskas bus taip, kaip reikia. Kartais pagal mūsų planą, o kartais pagal tą kitą, mums nepažįstamą , taip, kaip reikia mūsų sielai.
Todėl aš nelinkiu jums svajonių išsipildymo, nes jos ir taip dažniausiai išsipildo, jei tik mes išdrįstam svajoti. Tik tada paaiškėja, kad to neužtenka, kad norisi dar ir dar, nes pasitenkinimas yra trumpalaikis, o meilė yra amžina, nuo Dievo, nes buvom sukurti iš meilės.
Aš linkiu, kad, kai viskas vyksta ne taip, kaip atseit turi vykti pagal mūsų įsivaizdavimą, mes išsaugotume širdyje džiaugsmą ir ramybę. Pasitikėjimą Tuo, kuris mato viską iš amžinybės perspektyvos. Gyvenkim. Tiesiog gyvenkim, nes dieviškoj loterijoj mes jau laimėjom.
