Ligita Juknevičiūtė
Apie tai, kad graikams šeima yra šventas dalykas, esu rašiusi ne kartą. Atvykėliams sakau, kad sekmadieniais nedirba prekybos centrai ir jokios parduotuvės, net kiniečių ar kinų, kaip čia taisyklingai parašyti, kurių mūsų miestelyje yra net dvi, tik tavernos ir kavinės, tiesa, išskyrus Atėnus, nes sekmadienis yra šeimos diena, todėl šeimos turi bent kartą per savaitę susitikti, pabendrauti, papietauti ar pavakarieniauti.
Šeimos galva per tokius pietus pasako kalbą, padėkoja Dievui, susirinkusiems, visi persižegnoja ir tada pietauja, taip vis dar yra daugybėje graikų šeimų ir giminių.
Graikams pavyko išsaugoti šią tradiciją, nepaisant Europos Sąjungos klerkų ir verslo lobistų spaudimo padaryti darbo diena ir sekmadienį, todėl tai žinodami, visi apsiperka, ko būtinai reikia, šeštadienį, o sekmadienis yra skirtas maldai, poilsiui, išvykoms, bažnyčiai ir šeimai.
Taigi, nenuostabu, kad turi jie ir dar vieną įdomią tradiciją, tiesa, nežinau, ar senų laikų, ar šiuolaikinę. Užeinam šeštadienį į mūsų mėgstamą taverną „Peri Anemon“ ant jūros kranto, žiūrim, stalai gražiausiai papuošti, rožiniais balionais ir visokiais grožiais išdekoruoti, padabinti, kūdikio nuotraukų su tėveliais ir užrašų, kad gimė vaikas, padėta, renkasi pasipuošę žmonės, bus balius.
Šnektelėjom su vyrais, laukiančiais svečių, graikai draugiški, dažnai pakalbina atvykėlius, kai pamato mūsų išsišiepusius veidus ir girdi kitą kalbą, sakau, kas čia bus, krikštynos ar gimtadienis? Sako tas vyriškis, mano sesei su vyru Australijoj gimė mergaitė, tai mes visa giminė dabar švęsim tokią proga čia. Sakau, kaip Freken Bok, palaukite palaukite, koks pienas, kaip tai švęsit? Be kūdikio ir jo tėvelių? Aha, sako, tik mes, giminės, o ką? Jie atskris iš Australijos, kai krikštysim vaiką, vėliau, po metų, o mes dabar čia švęsim… Aš netekau žado.
Taigi, pradėjo švęsti apie devintą, o vidurnaktį visa pakrantė dar skambėjo, nes labai gražiai gyvai dainavo dainininkas su ansambliu, kai vedžiau naktį Zorbą, tai paklausiau muzikos. Sakė padavėjas kitą dieną, kad apie pirmą nakties pradėjo šokti, o baigės balius ketvirtą ryto. Dainavo ir samdyti muzikantai, ir patys graikai.
Graikai švenčia labai oriai ir kultūringai, nesu mačius girto žmogaus beveik tokiuose baliuose, o jų čia būna beveik kiekvieną savaitgalį, aišku, mėgsta jie ir linksmą tradicinę muziką, ir šokti, bet skamba daugiausiai tradicinė graikų, šokami irgi tradiciniai šokiai.
Aišku, naktiniuose klubuose skamba šiuolaikiniai pasauliniai hitai, ir patys graikai turi nuostabių šiuolaikinių kūrėjų, tad muzika skamba visur.
Žodžiu, mane tas faktas, kad graikų giminė čia iki ryto šventė kūdikio, kuris yra Australijoj, gimimą, nustebino. Ar esat girdėję ką nors panašaus kitur? Kaip senais laikais, kai nebuvo lėktuvų, ir jei gretimoj karalystėj, kaime ar regione gimdavo vaikas, giminė, jei negalėdavo vieni pas kitus atvykti, švęsdavo per atstumą.
Aš būtinai šia idėja pasinaudosiu, pažadu, tik reikia progą sugalvoti, o gal pati atsiras. Jei galima švęsti nuotoliu visokias sporto pergales, pažiūrėkit, kaip lietuviai džiaugiasi krepšininkų laimėjimais, visi barai ošia, kodėl negalėtume taip švęsti savo artimųjų, gyvenančių toli ir negalinčių atvykti, švenčių? Juk širdies ryšys visada yra, matyt, ta tradicija atėjo iš tų laikų, kai žmonės pradėjo keliauti po pasaulį ir tapo sudėtinga suorganizuoti tokią šventę, pavyzdžiui, jei kažkas iš giminės emigruodavo į Ameriką, juk laivais tada visi plaukdavo, niekas lėktuvais neskraidė beveik.
Ir mūsų apartamentų šeimininkė graikė Christina mėgsta pabrėžti, kad jos name gyvenantys žmonės yra jos šeima. Ir dar kokia. Dabar jau ir tarptautinė, vienu metu čia gyveno lietuviai, rusai medikai iš Suomijos, ukrainiečiai, suomiai iš Suomijos, turkai musulmonai iš Graikijos kito regiono, ir dar Amerikos lietuvė iš Lietuvos. Tai įmanoma, gražiai sutarti ir draugauti, bet nėra paprasta, nors mums kažkaip pavyksta.
Štai dabar ukrainietė sulaukė savo sūnaus, sugrįžusio iš reiso jūroj, po daugiau nei pusės metų, jis atsivežė panelę, meilė, džiaugsmas, ir mamai, ir sūnui, ir būsimai marčiai ukrainietei. Tad jie dabar vakarais balkone kalbasi ik vėlumos, bendrauja, ir aš jiems truputį pavydžiu… Juk mes dauguma jau seniai nebesikalbam iki ryto, net prie butelio, įtariu. O ukrainiečiai kalbasi. Kai nubudau paryčiais ir ėjau paprašyt, kad jau eitų miegot, nes labai girdisi viskas, išgirdau, kaip Lilė klausia, ar būsima marti jai pagimdys anūkų? Toji užtikrino, kad pasistengs… Aš liudininkė, cha cha, tai jau teks.
Todėl ukrainiečiai ištvers ir tą karą, ir tą situaciją savo, kaip pabėgėlių, ir tą visą siaubą, vykstantį pas juos, įtariu, be jokių psichologų, nes jie vis dar kalbasi tarpusavyje, vienas kitam yra ir psichologai, ir koučeriai, ir motyvatoriai. Jie dar žino, kas yra šeima, tikiuosi…
Taip pat ir graikai. Visi smulkūs verslai šeimyniniai, tavernose dirba visi, nuo vaikų iki senukų. Jei senolis nieko nebegali, tai bent bulves skuta ar sėdi prie namo ir kalbasi su klientais, pažįstamais, saugo namus kaip koks sfinksas ar liūtas.
Tiesa, pagrindinis darbų krūvis tenka jaunesniems. Štai ir mūsų Periandras su žmona Stavrule savo tavernoj, dar jauni, neturi ir penkiasdešimties abu, varo be išeiginių, nors jiems talkina ir paauglė dukra, ir samdyti žmonės, kaimynė, ir Periandro mama. Bet Periandro mama, kuriai jau aštunta dešimtis, šeštadienį su drauge išeina į miestelį ledų, ar į koncertą, kaskart sutinkam pakeliui, ji jau savo atidirbo, lai jaunimas plėšosi.
Tokių orių senolių pilnos ledainės, kavinės, tavernos, jie vakarieniauja, geria kavą, valgo saldumynus, plepa, bendrauja, visi pasipuošę, moterys plaukus susigarbiniavę, pasidažę. O kas dar malonesnio gyvenime yra, nei bendravimas su mylimais žmonėmis ar jaunystės prisiminimų kaleidoskopas smagioj kompanijoj? Ir, aišku, viskas vyksta blaiviai, jau sakiau, kad alkoholio čia niekas nesureikšmina, jei koks alaus butelis ar vyno taurė per vakarą ir išgeriamas, tai greičiau dėl skonio įvairovės, nei dėl svaiginimosi.
Beje, čekį dažniausiai atneša iškart su užsakytu maistu ar kava, gėrimais, ledais, niekas nelenda į akis ir neklausia vakaro eigoje, ar dar nori ko nors, pvz., alaus ar vyno, kaip Lietuvoje įprasta, nes jei dar sąskaitos neatnešė, tai gali eiti ir eiti padavėjas, girdyti ir girdyti, negi sakysi, kad nebegersi, negi kaip ubagas pasirodysi…
Pamenat, mūsų miestelio krantinė yra be turėklų, gali bet kas į jūrą ir akmenis nukristi padauginęs, bet nieko, nei vaikai, nei seni žmonės dėl to nesijaudina, niekas nekritinėja, o staliukai, kėdės stovi prie pat krašto, rodos, loštelsi atgal ir gali nukrisi ant tų akmenų į jūrą. Bet niekas nekrenta ir negriūna, nes visi blaivūs ir orūs.
O neseniai net mačiau aklą porą, vyras ir moteris ėjo tos krantinės viduriu su aklųjų lazdelėmis, nors vos už metro buvo krantinės kraštas, kurio apačioj daužėsi bangos į akmenis.
Bet grįžkim prie rašinio esmės, apie giminę ir šeimą… Aišku, kad aš labai džiaugiuosi, kai čia atvyksta draugai ir giminės, nes nieko nėra saldesnio ir šventesnio už tą artimo buvimą netoliese, dėl to visais laikais emigruodavo žmonės šeimomis, ištisomis diasporomis. Net miesteliais, jei koks kalnuose sugriūdavo ar tekdavo bėgti nuo priešų, tiesa?
Aišku, žmogaus prigimtis tokia, kad ir emigracijoje sugeba vėl surasti dėl ko pyktis, pavydėti ar piktintis. Nieko čia nepadarysi. Visos situacijos duodamos kaip išbandymai ir yra labiausiai apie mus pačius, o ne apie kitus žmones. Kaip AŠ reaguosiu į tai, kas vyksta, ar išsaugosiu orumą, žmoniškumą, ar nepasiduosiu pagundai konkuruoti, keršyti, teisti, naudotis kitais ar situacija, apgaudinėti? Nes yra tų pagundų.
Bet aš tikiu, kad gyvenimas yra kaip jūra, bangos nuolat plakasi į krantą, suranda savo vietą toj begalinėj vandens masėj, nebando viena kitos stabdyti ar reguliuoti eismą iš paskos ateinančiai, nes jei bandysi tą jūrą sukontroliuoti, liksi be jėgų. Lai plakasi tos bangos, yra juk sava tvarka ir harmonija jūroj, kiekvienas kuriam savo gyvenimą, kiekvienas esam ta banga jūroj, su savo likimu, ir visos kažkada sudušim į krantą… Laikinai, nes iškart vėl kažkur vėjeliui papūtus iškils nauja banga ir pradės savo kelionę sielų vandenyne.
Keliaukim, gyvenkim būkim darnoje su savim ir visu vandenynu.
