Ligita Juknevičiūtė
Neseniai žiūrėjau tokį video, kur kažkoks Rytų išminčius aiškino apie priklausomybę nuo maisto ar gėrimų. Jis sakė, kad jei mes esam priklausomi, pavyzdžiui, nuo kavos, negalim be jos gyventi ir patys tuo tikim, jei ji sukelia kažkokią malonią priklausomybę ir įsitikinimą, kad rytas be jos negali prasidėti, tai jau šakės, pakliuvom į savo norų vergiją, jau prarandam save, nes ten, kur mūsų noras tos kavos žūt būt gauti ir susipilti į savo taurų kūną, ten ta energija ir nuteka.
Tai mane paskatino pamąstyti apie savo priklausomybes, nuo žmonių ar vietų, ar norų, ar svajonių, ar jausmų… Galvojau, kad esu gan laisvas žmogus, gal net kaip Diogenas galėčiau gyventi statinėje. Nors neeee, niekaip negalėčiau, net palapinių nekenčiu, baisiausia, kas gali būti, tai miegas palapinėje, kai aplink vaikšto maniakai, yra karšta, gali užvirsti medis, kieta, nėra oro, o tu dar ir nieko nematai… Man reikia namų ir saugumo, kad šuo saugotų balkone, bent jau antram aukšte, ir lova būtų patogi, nes miegas yra svarbiausias dalykas gerai nuotaikai ir sveikatai. Nes neišsimiegojusi aš negalėčiau daryti mankštos, mylėti artimo savo ir skleisti gerą energiją, nes būčiau pikta ir tuščia, ir dar verkčiau kas valandą, pradėjusi savęs gailėti ir su žemom pavargusio žmogaus vibracijom, cha cha… Taigi, štai kiek priklausomybės nuo namų yra, kokios dar statinės???
Aišku, esu priklausoma nuo savo artimųjų norų, štai įdėjau nuotrauką a la Svetlana Svetličnaja filme „Brilijantinė ranka“, nuogą krūtinę prisidengusi rankomis prie krioklių, draugė nufotkino, nebuvo ten nė gyvos dvasios, ir jau dukra prašo ją išimti, nors jau pilnametė, bet jai nesmagu, nesupranta to „Brilijantinės rankos“ bajerio, mama nuoga krūtine, tik rankom prisidengus, baisu. Na, išėmė ji tą foto iš mano instagramo, ir gerai, dukros jausmai tikrai svarbiau negu mano noras pakvailioti.
Bet jei tampam priklausomi nuo daiktų, brangių pirkinių, namo ar automobilio, pinigų kiekio ar verslo sėkmės, tada pavirstam į karikatūras. Jau atsirado tokia žmonių rasė, kuri nuolat kažką filmuoja, fotografuoja, lenda su telefonu į kaimynų lėkštes neatsiklaususi, ar nori žmogus viešumo, kelia ne tik savo, bet ir svetimas ar net vaikų foto dėl savo verslo sėkmės, patys ir su vaikais prieš telefoną nuolat staiposi ir praneša, kur buvo, kokias procedūras pasidarė, net ginekologo kėdę kartą mačiau fb, nes influencerė ir iš ten kėlė foto, paskui dar jie rodo, ką valgė ir kiek kartų po to pirstelėjo, visam pasauliui… Nes taip reikia dėl verslo, dėl instagramo ir feisbuko, dėl pinigų, kuriuos gauni už tuos postus, dėl patvirtinimo, kad esi, ir esi svarbus, geidžiamas, nesvarbu, kad jau karikatūra, kitaip nustos tavęs norėti su visom tavo paslaugom ir įtaka… liksi plikas basas toj Diogeno statinėj… net didžiausi chuliganai stand up komikai tapo banaliais maksimų šašlykų veidais, baigėsi visi chuliganizmai ir polėkis ties tais šašlykais…
Dar yra tokia vyrų rūšis, kur rėkia, jei trinkteli automobilio durelėm, ar valgai jame, trupini, pvz., kokius sausainius, tai tada tiems automobilio savininkams prasideda isterija, nes automobilis jiems yra brangiausias turtas, meilė ir gyvenimo prasmė.
Na, aš kažkaip automobilių nesureikšminu, tikiuos, proto ribose, negaliu sakyt, kad jau visai dzin, bet lygtai normaliai, ir šiaip dėl daiktų nesiparinu lygtai, niekada jų brangių nepirkdavau, gal kad gaunu už dyką, cha cha, net kai turiu santykinai daug pinigų, leidžiu juos ne brangiems daiktams, o geram laikui, kelionėms, pavyzdžiui, ar skaniam maistui, aišku, vaikų poreikiams, vaišinu čia atvykusius juo su draugais, nu faina, man smagu, kai jie laimingi, kaip ir visiems tėvams.
Bet štai praėjusią žiemą nusprendžiau, kad „gana yra gana, aš to verta, nebebūsiu Marija anei Izaura iš lūšnynų, ir man reikia kažko brangaus ir cool“, ir įsigijau tikrai brangią vardinę skrybėlę. Graikijoj skrybėlė yra svarbus daiktas, aksesuaras, su kuriuo norisi gerai atrodyti, ir kad galva nešustų karštyje, taigi, nusipirkau Panama skrybėlę, net su instrukcija, įsivaizduojate, skrybėlė turi savo naudojimo instrukciją, kaip kokia žoliapjovė ar dulkių siurblys.
Ten buvo parašyta, kad šos skrybėlės negalima imti už viršaus trimis pirštais, kaip esam įpratę imti ir užsidėti srybėles, nes tai jautriausia vieta, imti reikia tik už skrybėlės kraštelių abiejomis rankomis.
Na, ir prasidėjo. Kaskart, kai kas nors ją bandydavo paimti, aš jaudinausi, kad tik nesulaužytų, sakydavau, ne taip imi, imk už kraštelių, ta skrybėlė visada guli šalia mano lovos ant staliuko, pagarbiai, kaip koks katinas savo guolyje, nes jei numesiu ant lovos, gali Zorba užlipti ar atsisėsti kas nors. Automobilyje irgi dedu tik ant lango, ne bet kaip, žodžiu, saugau ją ir pati iš savęs juokiuos, kad tokia rūpestinga skrybėliuotė pasidariau.
Ir žinot ką, kuo labiau aš ją saugau, tuo didesnių išbandymų mano skrybėlei tenka. Kartą man nespėjus to pastebėti, Artūras Pozdniakovas ant jos tamsoje automobilyje atsisėdo ir prasėdėjo pusvalandį, įsivaizduojat, kol mes su jo sūnumis važiavom pažiūrėti Senojo Korinto. Kai jis išlipo ir aš tai pamačiau, galvojau, širdis sustos. Kaip kokį gyvą daiktą išlanksčiau atgal tą suplotą Panamą, tyliai šnabždėdama, mano Panama, mano Panama, net nežinojau, kaip reaguoti…
Artūro sūnus Thomas, matydamas mano „skausmą“, kikendamas nuramino mane, kad nieko tokio, skrybėlė juk yra apie žmogų, o ne atvirkščiai, suprask, tikrai asmenybei ir snarglys tinka, ir suplota skrybėlė. Laimei, ta skrybėlė iškart atsigavo, atgavo formas. Bet po kelių dienų mes vėl sėdim nuostabioj vietoj prie jūros, vakarieniaujam visi gražūs ir laimingi, tik šnai vėjo gūsis, ir nupučia mano skrybėlę į Vuliagmenio ežerą, tiesa, tai ta pati sūri jūra, tik vadinama ežeru. Aš su visom basutėm ir drabužiais puolu jos gelbėti, visi vėl žvengia, o Artūro dukra dar spėja telefonu užfiksuoti, kaip brendu į vandenį paskui tą gražiąją skrybėlę, kurią vos spėju ištraukti, kol vėjas nenunešė tolyn… O mane jau toks juokas pro ašaras beveik ima… Nuploviau tą skrybėlę gėlu vandeniu, bet tada krašteliai užsirietė.
Galvoju, nu, Ligita, kas tau daros, ką dar gali dėl tos skrybėlės padaryti, juk tu tapai jos tarnaite, gal ir nuo uolos nušoktum dėl tos Panamos, jeigu ką? Ir tada mane aplanko suvokimas, iš kur pasaulyje tek daug neramių, nervingų žmonių, kurie nuolat jaudinasi dėl savo skrybėlių, fb ir insta peržiūrų, namų, butų, paskolų, vardinių laikrodžių, brangių auskarų, sutuoktinių, kad tik jie nepabėgtų, vaikų, kad tik jie gerai mokytųsi ir būtų galima jais didžiuotis, kad jie įstotų ten, kur reikia…
Tie visi žmonės yra priklausomi nuo savo „kavos“, apie kurią kalbėjo išminčius, taigi nuo statuso, finansinės sėkmės, gero vardo, karjeros. Nuolat nerimauja, šokinėja į vandenį ir nuo gyvenimo uolų, bučiuoja užpakalius galingesniems už save arba tiems, kam reikia, daro tai, ką ,,reikia“, kad tik viskas būtų taip, kaip jie nori, arba kaip priklauso, taip , kaip jiems liepiama…
Bet aš nenoriu būti priklausoma nuo skrybėlės. Noriu būti priklausoma nuo stebuklų. Nuo Dievo malonės, netikėtumų, ką man dar ruošia gyvenimas, koks mano kelias ir pašaukimas, noriu matyti kitus žmones irgi priklausomus nuo to, ar jie patinka Dievui, ar jie sugeba būti orūs ir kilnūs, mylėti artimą savo taip, kaip patys save?
Noriu būti priklausoma nuo savo sugebėjimo įveikti egoizmą, kai labai knieti pasielgti savanaudiškai, konkuruoti ir varžytis, bet galiu tai įveikti ir stebėti, kaip toliau klostosi įvykiai, kaip ta didinga visaapimanti gyvybę duodanti ir kurianti jėga, kurią, prisiminkit, mes pavadinom Dievu, veda pagal savo dėsnius ten, kur mes patys sau nusitiesiam kelią savo poelgiais, darbais ir sugebėjimu išsaugoti šviesą ir tyrumą.
Todėl dabar mano skrybėlė gyvena paprastą skrybėlės gyvenimą, imu ją ir į pliažą, nors prieš tai laikiau tik išvykoms ir gražiam atrodymui, ji manęs kantriai laukia krante, kartą net plaukiojau su ja ant galvos, rizikuodama, kad skrybėlė vėl nuskris į jūrą, bet nebesijaudinau, gavusi pamoką apie tai, kad kuo labiau drebėsi dėl to, kas materialu, tuo greičiau rizikuoji tai prarasti, kad gautum pamoką.
Vertingiausi yra tie dalykai, kurie džiugina Dievo širdį. Mūsų laisvumas, dėkingumas už viską viską, sugebėjimas džiaugtis tuo, ką gavom šiam kelyje, saulėlydžiais ir tyru oru, besiplaikstančia vėjyje užuolaida ir šuns žvilgsniu, kupinu meilės. Vertingiausi yra artimieji, o gal ir svetimi, kuriems galim save dovanoti, kurie tiesiog yra, net jei ir ne tokie, kaip mums norėtųsi, bet yra, dar gyvi, dar šalia, tie žmonės, kuriuos galim mylėti ir rūpintis besąlygiškai, nelaukdami atsakymo ar atlygio už savo meilę, nes jeigu mes dar čia, tai dar turim galimybę tai daryti ir kažkam pasitarnauti, būti tiesiog geri.
Ir jeigu jūs galite ramiai reaguoti į automobilio durelių trinktelėjimą ar kieme lakstančių vaikų klykavimus, vadinasi, viskas gerai, treniruokitės ir toliau tiesiog būti ir, kaskart pažvelgus į dangų, pasakyti, ar gali būti geriau?
