Ligita Juknevičiūtė
Kartais gaunu žinučių, kuriose žmonės klausia, kaip mums sekasi, kaip mes ištveriam karštį, kaip gyvenam čia, Graikijoje, kokios nuomos kainos, kai kurie nuoširdžiai džiaugiasi, matydami feisbukuose jūras ir saules, kai kurie atvirai sako, kad nervinu aš juos su tom nuotraukom.
Bet visada, stebėdami svetimus gyvenimus socialiniuose tinkluose, atsiminkite, kad čia žmonės rodo ir rodosi tik tada, kai yra žvalūs, laimingi, sėkmingi ir jau tikrai tikrai, jei tik turi galimybę to nedaryti, nėra, pavyzdžiui, kokie rašytojai ar koučeriai, įkvepiantys kitus savo pavyzdžiu, kaip koks Audrius Skačkauskas, ačiū jam už atvirumą, dažniausiai nepasakoja, kas realiai vyksta jų gyvenimuose, per kokius dalykus jiems tenka eiti ar jau yra tekę.
Žodžiu, visada turim prisiminti tą Mamontovo dainą, kad… o jeigu viskas yra ne taip, ir tu pasaulį regi atvirkščiai? Nes dainavo dainavo, ir prisidainavo, atvykom į pasaulį, kuriame daug kas yra atvirkščiai.
Kuo daugiau viešos laimės soc.tinkluose ar medijoje, tuo galbūt daugiau iššūkių tenka tam žmogui įveikti, apie kuriuos jis ne tik svetimiems, bet net ir saviems nepasakoja. Bet juos įveikęs visas gražus ir žvalus gali sukurti jums iliuziją, kad viskas yra labai lengva ir paprasta.
Tikrai taip, galim tuos iššūkius įveikti, jeigu turim įrankius ir valios tai daryti, o ne užpilti svaigalais ar narkotikais, jei darom tą juodą darbą su begaliniu atsidavimu dieviškai valiai ir malonei.
Nes tikrai tikrai nebūtinai viskas taip paprasta, dažniausiai garantuotai atvirkščiai, neveltui sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, nes tas muštas jei atsilaiko, tai jo jau nepastumdysi ir nepavartysi kaip kokio cepelino.
Žmonės išvyksta į svetimas šalis gyventi, išvyksta pagyventi, išvyksta pailsėti, ir niekas neduoda jokių garantijų, kad ta kelionė, išvyka ar emigracija pavyks. Nes svetimoj šaly, o dar jeigu klimatas kitoks, nei ten, kur gyveni, pasimato, kas tu esi ir koks, ypač ryškiai.
Matau atvykėlius, kurie jau po trijų dienų prisipažįsta, kad tingi maudytis jūroje, nors atskrisdami įsivaizdavo save mirkstančius nuo ryto iki vakaro. Pasiryžę sveikiau gyventi ir daugiau judėti grįžta prie senų įpročių ir būvio jau po kelių mėnesių, nes per daugybę metų susiformavęs įprotis vartoti alkoholį ar sėdėti prie kompo yra stipresnis už iliuziją, kad pakeitus šalį savaime pasikeis įpročiai, pradėsi bėgioti krosus ir lipti į kalnus lyg kalnų ožys, šokinėti su parašiutu, nors iki tol bijojai aukščio.
Nepasikeis. Žmonės, pasirodo, net yra sutverti tingėti, nes kadaise, kai dar gyvenom urvuose, turėjom kuo daugiau ilsėtis ir kaupti jėgas tam atvejui, jei reiks medžioklės metu bėgti nuo liūto. Tad, ai, gal dar pagulėsiu, gal geriau pavažiuosiu automobiliu, juk vaikščiojimas atima tiek jėgų, o jeigu vakare tigras užpuls einant į prekybos centrą??? Kaip pabėgsiu nuo jo, jei būsiu per dieną prisimaudęs, prisidirbęs su šluota ar kauptuku ar prisivaikščiojęs?
Žmonės šiais laikais gauna tiek informacijos apie išorinį pasaulį, taip nuolat stresuoja ir nori svaigintis, kad jau miniomis plūsta į viešbučius su viskas įskaičiuota, kur gali be sustojimo valgyti ir gerti alkoholį. Va, mačiau, Antalijoj kasdien leidžiasi virš kelių šimtų ir net tūkstančio lėktuvų, įsivaizduojate, ir visa šita daugiatūkstantinė minia, nesvarbu kokios tautybės, pilna ten ir lietuvių, nugula Turkijos viešbučius ir baseinus, ir pasineria į linksmybių bei svaigulio iliuziją, kad bent savaitę užsimirštų ir patikėtų, kad viskas yra gerai, kad jie yra dar gyvi ir net laimingi.
Mes esam inertiški, ir jei įprantam gyventi kažkaip, tai net nuskridę į mėnulį taip gyvensim, mąstysim ir elgsimės, jeigu nepradėsim dirbti su savo chaotišku protu, sąmone ir mąstymo būdu. Nes pasikeitusi aplinka mus taip, kaip tikimės, veiks tik kurį laiką, bet ilgainiui garsieji smegenų vingiai, tos neuronų jungtys, susiformavę per daugybę metų, sugrąžins mus į tas emocijas, būsenas ir tą gyvenimą, santykius, kuriose buvom prieš pasiryžę keisti gyvenimą.
Tas pats ir su santykiais. Dabar labai populiaru tapo kaltinti kitus narciziškumu, atseit jau tie vyrai tokie kiaulės, skriaudikai ir panašiai, o moterys – tai jau deivės, aukos ir trapios gėlelės, kurių tie narcizai nevertina. Bet esmė ta, kad mes visi esam egoistai, tai žino bet kuris žmogus, studijavęs pasaulio sandarą pagal kabalos mokslą, ir tas egoizmas yra mūsų varomoji jėga ir laimė, veikianti visoje kūrinijoje, iki tol, kol nepradedam suvokt ir matyt to egoizmo pragaištingumo, jei leidžiam jam keroti iki begalybės.
Tad narcizai yra tiesiog savęs nepažįstantys vyrai, leidžiantys mus sukūrusiai jėgai plėsti tiek, kiek jai patinka, o aukos yra tokios pat egoistės, trokštančios dėmesio ir meilės sau, nors abiejų nagai ir ragai nukreipti pirmiausia tik į save. Jei būtų kitaip, mes tiesiog neišgyventume.
Pažinę savo prigimtį ir pripažinę tai, kad esam tokie, kokie esam, galim pradėt eiti altruizmo keliu ir tai tik su nuolankumu ir Dievo pagalba, supratę, kad atėjom čia tapti šviesesni ir priartėti prie Dievo.
Ir dar tas Dievas, pasirodo, netupi klusniai ant knygų lentynos, kai meldžiamės, ir neklauso, ką mes ten burbuliuojam, tas Dievas, pasirodo, yra tiesiog jėgos ir dėsniai, kurie, jei elgiamės tinkamai, jei mūsų malda, arba intencija, yra pagal šio pasaulio meilės ir gyvybės dėsnius, tuomet veda į gerą rezultatą, o jei elgiamės tik egoistiškai, net ir suvokę to pasaulio dėsnius gaunam per pakaušį su pliauska taip, kad maža nepasirodo.
Ar suvaldyti savo prigimtį lengva? Ir taip, ir ne. Aš kliaujuosi intuicija ir žiniomis, kurios šiandien jau prieinamos visiems. Pavyzdžiui, kartais labai knieti paliežuvauti, bet vos tik prasižioju ar pradedu kažką bambėdama apkalbinėti, tuoj šalia koks nors nemalonus dalykas įvyksta, kas nors užkliūna ar pargriūna, pavyzdžiui. Skaitydama žinias, seku save, ar dėl kokios nors naujienos apima piktdžiuga, kad taip jam ir reikia. Jeigu taip, vadinasi, mano širdyje yra per daug keršto ar pykčio. Jeigu jums smagu, kad kažkur nukrito lėktuvas ir žuvo žmonės, tiesa, dabar sakoma, buvo „neutralizuoti“, siūlau susimąstyti, kas vyksta širdyje, kaip atsitiko, kad prikaupėt tiek nevilties, kančios ir noro žudyti kitus, jei džiaugiatės kitų žmonių mirtimi.
Nesvarbu, kokios tautybės ar veiklos, juk dekaloge aiškiai parašyta: Nežudyk. Išimtys sudarytos tik savigynos atveju ar konkrečioj situacijoj, kai reikia nudobti skriaudiką ar prievartautoją, ar jus kažkas verčia elgtis netinkamai, pavyzdžiui, prievartauti kitą žmogų ar nužudyti.
O jei jūs mintyse linkit kažkam mirties, tikėdamiesi, kad tai išspręs kažkokią problemą ar istorijos eigą, tai esat toks pat kvailas, kaip tas šaulys, kuris bandė nudobti Donaldą Trumpą ir pats gavo galą, deja, prieš tai dar nužudęs nekaltą žmogų.
Žydai kabalistai turi tokį ritualą, Pulsa deNura, kurio metu susirinkę rabinai paprašo mirties angelų nužudyti tam tikrą žmogų, kuris nusipelnė mirties. Bet papildoma sąlyga yra ta, kad jei tas žmogus, Dievo manymu, yra ne toks jau ir blogas ar nenusipelnė mirti dar, tuomet miršta jam prakeiksmą užsakę rabinai.
Taip, kad gerai pagalvokit, prieš galvodami apie kažką bloga ar „žudydami“ tą blogietį mintimis – gal jūsų pasmerkimas yra subjektyvokas amžinybės kontekste, gal net tas niekšas yra padaręs gyvenime kažką gero ar atlieka savo spec. misiją ar dievišką „zadaniją“, cha cha, begalinėje pasaulio istorijoje. Ir gal toji misija yra ilgo ir visuotinio proceso, kurį sukūrėme mes visi, žmonija, savo darbais ir apsileidimais, rezultatas. Tad ir reviziją pradėkim nuo savęs, savo namų, minčių, emocijų, palovių ir pažastų. Cha cha, einu į jūrą išsimaudyti, karšta vienok, o tai yra geriausia higiena prieš blogas emocijas ir norą auklėti kitus, nes matau, kad jau įsijaučiau, gražios dienos ir vasaros visiems šios planetos gyventojams.
