Ligita Juknevičiūtė
Kadangi mes su Artūru Pozdniakovu dažnai kalbam apie kiną, dirbam su jo projektais, tai ir mano rašiniuose ši tema vis pasirodo. Štai neseniai pažiūrėjau pagaliau nuosekliai Holivude sukurtą filmą „Matrica“, 1999 metų, kadaise lyg ir buvau mačiusi, bet kažkaip neužkabino, o dabar tas filmas daug kur cituojamas ir rodomas kaip pavyzdys apie tai, kaip esam matricoje, valdomi slaptų prižiūrėtojų ir kuo tai baigsis.
Šiais sąmokslo teorijų klestėjimo ir, beje, pildymosi laikais buvo įdomu pagaliau pažvelgti į vieną iš kūrinių, paskatinusių žmoniją pradėti uždavinėti sau ir kitiems klausimus apie mūsų egzistencijos prasmę. Ar tikrai mes kažkokioj netikroj erdvėj, o gal ir visoj planetoj, atliekam lyg ir kokias bausmes ar karmines užduotis? Kas yra Dievas? Ar jis irgi tik kažkokia programa ar kompiuterio valdytojas, kaip filme klausia režisieriai Laris ir Endis Wachovskiai, dabar Lana ir Lili Wachovskės, beje, tuoj paaiškinsiu viską.
Nenuostabu, kad broliukams tie klausimai kilo, mat užaugino juos tėvas, aršus ateistas lenkas, ir mama menininkė, kaip rašo internete.
Taigi, pradėjusi domėtis apie „Matricą“, perskaičiau tą translytinį faktą apie režisierius, ir jis man neduoda ramiai gyventi jau kokią savaitę. Suprantat, reikalas tas, kad gyveno Amerikoj du kūrybingi broliukai, tapo kino asais, sukūrė savo svajonių projektą, pastatė, ta „Matrica“ turėjo milžinišką pasisekimą, atnešė kūrėjams šlovę ir milijonus, garbingą statusą Holivude, dar keli tęsiniai buvo pastatyti. Ir ką gi daro tos sėkmės apakinti broliai rankelės Wachovskiai? Ką darytumėt jūs, įgyvendinę savo svajonę ar bent jau tapę milijonieriais? Gal kažką prasmingo, o gal kaip tik beprotiško? Abu režisieriai ir prodiuseriai broliai Wachovskiai nusprendė pasikeisti ta proga lytis ir tapti seserimis.
Kai tai perskaičiau, mane tiesiog „iškirto“. Gal tikrai Dievas kai kuriuos iš mūsų maloningai saugo nuo kai kurių svajonių išsipildymo ir per didelės sėkmės? Gal kol sprendžiam savo kasdienius išgyvenimo reikalus, uždirbam savo kuklius pinigus, sugebam tvarkytis su tais jausmais ir atsakomybe, kuri užgriūna tuos, kurie susiduria su milžiniška nesuvaldoma gausybe to, apie ką svajojo?
Pamenu, kaip prieš penketą metų su Artūru Pozdniakovu turėjom skristi į Indiją tartis su ten esančia kino kompanija dėl galimybės kartu kurti Artūro režisuotą pilno metro animacinį filmą „Karaliaus Nalio legenda“. Filmas jau turėjo savo treilerį, buvo padarytas didžiulis įdirbis, parengiamieji darbai su viena didžiausių Indijos kompanijų „Aries group“, aplankyti kelis kartus Kanai ir išdalinti interviu „The Hollywood reporter“.
Buvęs filmo prodiuseris suomis gamybą dėl savo problemų sustabdė, bet Artūras nenuleido rankų ir išsitempė mane kartu į Indiją tartis su potencialiais filmo kūrėjais ir investuotojais. Mane nuo tos minties, kad teks skristi į pasaulio kraštą ir derėtis dėl milijoninių investicijų, tiesiog paralyžiavo. Pamenu, nuvažiavom į Šiaulius, į Kryžių kalną, ir aš prašiau Dievo, kad duotų man drąsos ir dvasios stiprybės priimti tokias malones ir iššūkius, nes buvau jau seniai susitaikiusi su mintimi, kad esu tik pilka lietuviška pelytė, ir toliau LRT ar kokios komercinės televizijos redaktorės man niekas nešviečia. O čia staiga Indija… Milijoninių investicijų reikalaujantis projektas, visiškai nauja sritis ir atsakomybės…
Po to dar buvo visokių kelionių ir veiklos, naujas prodiuseris, naujos žinios, viltys ir vilionės… Prireikė ten nuskristi, pradėti bendrauti su kino žmonėmis iš viso pasaulio dėl šio filmo reikalų, su visokiais serbais, suomiais, indusais, arabais, kazachais, rusais, amerikiečiais, kad pagaliau atsipalaiduočiau ir patikėčiau, kad viskas šitam gyvenime yra įmanoma ir įveikiama.
Dar per tą laiką įgijau drąsos pagaliau apsigyventi ten, kur visada norėjau, kur šilta ir labai gražu, kur jaučiuosi laisva ir mylima Dievo ir žmonių. Dabar tik ir svajoju vėl nuskristi į Indiją ar kokius Emyratus ir vėl kažką paveikti tais kino klausimais. Ne tik svajoju, bet ir darau tai, medituoju ant to ir giliai viduj tvirtai žinau, kad viskas, na, beveik viskas, kas būtent pagal Dievo planą bus man reikalinga, bus taip, kaip tose meditacijose.
Taigi, visi išbandymai, ir malonūs, ir nelabai, mums duodami tam, kad tobulėtume, kad surastume savyje drąsos, pasitikėjimo Dievu, o svarbiausia, kad atsakytume sau į klausimą, kodėl aš tai darau? Ar tai prasminga man ir žmonėms, ar tai kažkokia misija, ar tik būdas patirti aštresnių gyvuliškų pojūčių, pavyzdžiui, kaip padarė tie režisieriai, pasikeisti lytį?
Dar pagooginau apie tuos broliukus sesutes, gal kokią labdarą jie visgi vykdė, kažką tokio prasmingo ir gražaus… Pasirodo, tikrai vykdė, suorganizavo labdaros aukcioną pavadinimu „Trans youth charity“, suprask, trans jaunystės labdara. Kad kuo daugiau jaunų žmonių turėtų galimybę pasikeisti lytį, kaip suprantu, kad kuo daugiau jaunimo apie tai gautų informacijos ir smegenų plovimo…
Taigi, ateisto tėvo užauginti broliukai yra nuostabus pavyzdys, kuo rizikuojam pavirsti patys ir paversti savo vaikus, atsisakę Dievo.
Žinoma, daugybė garsenybių nudurnėja ir nepaisant to, kad juos augino pamaldūs tėvai. Čia jau kaip pasiseks, visgi šansų pasiklysti tarp trijų pušų visada daugiau, kai neturi jokių dieviškų moralinių ar filosofinių, dvasinių gairių gyvenime.
Dievas atlaidžiai žiūri į mūsų paklydimus, pasirodo, pagal Torą, kuo mažiau mes turim žinių apie Dievo veikimą ir pasaulio sandaros dėsnius, tuo mažiau iš mūsų ir tikimasi. Jeigu žmogus daro nuodėmes dėl to, kad jo gyvybei gresia pavojus, jis visada yra atleidžiamas nuo nuodėmės, kaip, pavyzdžiui, prievartos auka yra nekalta, tik prievartautojas nusipelno mirties bausmės pagal Torą. Prievartavimo atveju visada kaltas prievartautojas.
Iš šitos nuostatos seka gausybė kitų, kad jei žmogus yra išprievartautas ligos, nepritekliaus ar nežinojimo, jis nekaltas dėl savo nuodėmių. Taigi, jei žmogus yra išprievartaujamas daryti nuodėmes dėl to, kad gresia pavojus jo gyvybei, pavyzdžiui, jis gali likti be darbo arba badauja, tai jis gali daryti nuodėmes visas, išskyrus šias. Net gresiant pavojui gyvybe, jei jums įremtas į kaktą pistoletas, verčiant nusidėti, negalim žudyti, aišku, išskyrus savigyną, prievartauti ir melstis stabams.
Kuo žmogus mažiau dvasiškai išprusęs, tuo mažiau iš jo tikimasi ir tuo nuolaidžiau Dievas, pagal Torą, žiūri į jo nuodėmes. Kitaip sakant, jeigu jūs esat ateistas, užaugęs ateisto šeimoje, dar kleptomanas, išprievartautas ligos, ir tampat Europos sąjungos fondų vagimi, tai jus Dievas traktuoja kaip šunį, kuris griebia kaulą, rastą gatvėje, nes šuo taip supranta išgyvenimo galimybę. Juk jei nevogs, tuomet mirs badu, negavęs austrių ar ikrų vakarienei, o dar ta kleptomanija.
Aišku, aš ironizuoju, visgi esmė maždaug tokia.
Pagal Torą, daugiausiai Dievas atsakomybės pareikalaus iš visokių rabinų ir išminčių mokinių, mokančių Torą mintinai, na, o mes, išprievartauti komunizmo, ateizmo, nuvilioti į visokias sektas, pagal Torą, esam pagrobti vaikai, klaidžiojantys gyvenimo užkaboriais kaip akli kačiukai, ko iš mūsų norėti, jei uždirbę milijonus ar sulaukę pasaulinės šlovės, pradedam keistis lytis ar finansuoti visokius karus beigi pandemijas…
Todėl aš nuoširdžiai dėkoju savo diedukams, kurie mane vasarą vesdavosi į bažnyčią ir davė supratimą, kad šitam pasaulyje yra Dieviška tvarka, kad mes visada esam stebimi To, kuris mus su sukūrė ir su meile leidžia laisva valia veikti šiame įsikūnijime.
Visiems linkiu šviesos ir ramybės, na, ir žinių, kaip gyventi, kad mūsų gyvenimas patiktų Dievui.
