Ligita Juknevičiūtė
Praėjusį savaitgalį buvau Briuselyje. Lankiau čia savo studentę dukrą. Briuselyje buvau pirmą kartą, esu mėnesį kadaise studijų metais gyvenusi Paryžiuje, tai jausmas buvo toks, kad vėl esu dvidešimties ir vaikštau po tą miestą, kuris primena Spragtuko dekoracijas, miuziklą ,,Paryžiaus katedra“, ar kažkokią pasaką apie karalius ir princeses.
Pirmą vakarą atskridę tiesiog nuėjom į senamiestį, tikrai labai gražu, didžiulė eglė, įspūdinga prakartėlė su realistinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis Kristaus gimimą sukuria pasakišką atmosferą. Šviesų šou užbūrė spalvomis, tikrai pasijutom kaip pasakoje, minia žmonių susižavėjusi stebėjo tą prieškalėdinį grožį, prisiminiau, kaip neseniai ir prie Vilniaus Katedros rinkdavomės su vaikais žiūrėti tokį šou.
Apsigyvenom tokiam Briuselio Žvėryne, jei ieškot atitikmens Vilniui, turtingųjų rajone Uccle, čia tyla, ramybė, daugiausiai nuosavi namai, net ir tokie, kurie atrodo kaip kelioms šeimoms, yra turtingų belgų buržua rezidencijos, su kambariais tarnams ir auklėms, o palėpėje gali būt įsikūręs koks studentas, kambarėlis toks mėnesiui kainuos apie septynis šimtus eurų, o jei nori savo vieno kambario butuko nuomai, be tūkstančio neišsinuomosi. Žavinga senovinė architektūra, secesijos stiliaus vitražai ir skulptūros, puošiančios namus, puošnus art deco dekoras, visur tvarka, saugu ir švaru.
Aišku, būčiau mielai apsilankiusi ir garsiajame Molenbeke, į kurį neva net policija nevažiuoja, ir kuris, kaip suprantu, yra atskira Respublika. Bet nėra ten jau taip blogai, pažįstama vietinė papasakojo, kad buvo šeštadienį spektaklyje Molenbeke, žiūrėjo kažkokią siurrealistinę pjesę. Tai važiuodama į tą rajoną toji turtinga belgė tiesiog nusiėmė auskarus ir žiedus, dėl visa ko, kad jei koks plėšikas patykotų jų po spektaklio, neturėtų ką paimti.
Na, o mes, kaip tikri turistai, egzotikos neieškojom, o malėmės po centrą, mieste pusryčiavom ir vakarieniavom. Papusryčiauti užsukom į tokį Uccle rajono ekologinių skanėstų turgelį, tai trešnės po devyniolika eurų už kilogramą, persimonai po keturis su puse, vynuogės po dešimt. Graikijoj turguj vynuogės trigubai pigiau, persimonai – po eurą su puse už kilogramą, o trešnių išvis nėra, nes jos būna birželio mėnesį.
Bet Briuselyje turtingesni žmonės gruodžio mėnesį mielai perka trešnes po devyniolika ir tiki, kad jos kažkokiu stebuklingu būdu yra ekologiškos, nors ir iš kokios Australijos, na, gal, nesiginčysiu.
Tada užsukom į tokią kavinę, kuri irgi yra sveiko maisto, sveikų vištų kiaušinių ir sveikų ekologiškų daržovių. Tai čia plakta kiaušinienė, tiesiog du išplakti kiaušiniai dubenėlyje, telpančiame į saują, su pusele mažyčio pomidoriuko, kainuoja dešimt eurų, saujelė Cezario salotų, kurių neužtenka net vienam žmogui, septyniolika eurų, na, o kava po keturis su puse.
Graikijoje mūsų miestelyje geram restorane Cezario salotos kainuoja dešimt eurų, ir jas mes dviese vos suvalgom. Mano atžala labai norėjo saldžių blynelių, tai jų tikrai buvo daug, kokie septyni, tik labai mažiukai, su grietine, bananais ir uogomis. Kainavo dešimt eurų.
Rameno sriuba japonų paprastoje kavinukėje, net ne restorane, kainuoja penkiolika eurų, tiesa, tikrai buvo didelė porcija, galima ir dviese to rameno pavalgyti, visokie japoniški ryžių ir daržovių su gabalėliu lašišos rinkinukai dubenėliai po dvylika ar penkiolika. Ir nieko, visi valgo patekinti, pilni restoranai, ypač centre.
Miestas, ten kur buvom, ir centras, labai švarus, patogus, susisiekimas puikiai veikia, tramvajai varo kas kelias minutes ten, kur reikia. Tiesa, nepatiko oras, nuolat lijo arba purškė lietus, net dieną beveik visą laiką reikia degti namie šviesą, gal net tamsiau negu Lietuvoje, vienintelis pliusas tas, kad, kaip suprantu, nebūna čia sniego. O gal minusas, juk kai pasninga, yra šviesiau.
Labai patiko Belgijos karališkasis dailės muziejus, įėjimas dešimt eurų, visokių šedevrų prisižiūrėjom, nuo Boscho iki Breigelio. Tada užėjom į tokią kavinę šalia, išeidama iš tualeto trinktelėjau durimis į senučiukę moterį, ji stovėjo ant praėjimo, o aš tiesiog atidarinėjau duris ir nemačiau, kas stovi ant praėjimo. Tai moteriai buvo koks šimtas metų, bet ji buvo ryškiai apsirengusi, stilinga, dar eina į kavines, gal ir kokioj parodoj buvo tik ką, laimei, jos nepargrioviau, nes gal ir nebūtų atsikėlus.
Sekmadienio vakarą nuėjom į Katedrą, ten dainavo Belgijos lietuvių folklorinis ansamblis, dainavo visokias sutartines ir kalėdines daineles. Labai gražiai dainavo, bet jausmas buvo keistas. Toks importuotas patriotizmas. Žmonės gyvena toli nuo Tėvynės, bet per šventes pabūna patriotais, užsideda tautinius drabužius ir vieni kitiems padainuoja širdžiai mielas dainas, pabūna lietuviais. Čia man panašu į tokį dalyką, kai žmonės išsiskiria, bet dėl vaikų kartu švenčia Kalėdas arba atostogauja, tipo, va kaip mes gerai sutariame. Tai jei gerai sutariate, kodėl kartu negyvenate? Dėl vaikų, pavyzdžiui? Taip ir su Tėvyne. Jei taip ją myli, tai kodėl negyveni ten?
Aš nebedrįstu vadintis patriote. Patriote buvau devyniasdešimtaisiais, kai su drauge nutranzavom į Paryžių, mėnesį ten siurbėm į save visą grožį, kultūrą, vaikščiojom po parodas ir muziejus, tada lyg ir galėjau likti ten, nors ir nelegaliai, bandyti kabintis, dirbti kažkokius darbus, nes Lietuvoj buvo blokada, nebuvo karšto vandens, buvo visiška ubagija ir posovietinis skurdas, bet pasakiau, ne, aš grįšiu į Lietuvą ir sukursiu ten savo Paryžių, gražią valstybę, baigsiu mokslus ir galėsiu pati didžiuotis Lietuva.
Dabar taip nebegalėčiau padaryti, ir net nenoriu, vadinasi, aš nebesu patriotė. Esu tiesiog žmogus, Dievo vaikas, kuriam labiausiai reikia saulės, gamtos ir apelsinų po langu. Man reikia kasdien atsibusti su viltim, kad galėsiu išeiti į lauką, kur bus žydras dangus, ilgai vaikščioti, išsimaudyti jūroje, praleisti dieną taip, kad vakare pasakyčiau, ačiū, Dieve, už dar vieną nuostabią dieną, kai aš tiesiog gyvenau, o ne kažkuo piktinaus ar su kažkuo bandžiau kovoti.
Ar bandžiau kažkam kažką įrodyti, pavyzdžiui, kad galiu apsipirkti turgelyje, kur pernykštės trešnės kainuoja devyniolika eurų, ar pavalgyti kavinėje, kur du plakti kiaušiniai be garnyro kainuoja dešimt eurų. Aš geriau savo turgelyje Graikijoje nusipirksiu trisdešimt ekologiškų kiaušinių už šešis eurus ir valgysiu juos su pomidorais, kurių kilogramas kainuoja du eurus, mėnesį. O gal net pati pradėsiu auginti vištas. Galiu pasirūpinti šunim, katėmis po langais, galėsiu pasirūpinti ir vištų pulkeliu, jų juk net vedžioti nereikia, tiesa?
Gal todėl, kai trečią dieną Briuselyje vėl lijo, nebesinorėjo net važiuoti į centrą, tiesiog pasivaikščiojom po tą savo rajoną, išsišniukštinėjau, kur galima pigiau pavalgyti ar išgerti kavos, kad ir dukra žinotų gerų vietų. Radau visokių rytietiškų restoranėlių, užeigų, kur bandelės po eurą, kava po du su puse, o ne po keturis, kruasanai po du su puse euro, salotos po keturis, o ne septyniolika, o sumuštiniai po tris eurus. Tiesa, tos salotos buvo neskanios, matyt, tikrai tas pigus neorganiškas maistas yra daug prastesnis.
Todėl grįžus į Graikiją puoliau į glėbį naktį mus pasitikusiam draugui taksistui lyg brangiausiam giminaičiui, įkvėpiau šilto Graikijos oro, išbučiavau Zorbą, prisivalgiau po langais augančių apelsinų, mandarinų, teks jais ir misti kurį laiką, kol atstatysiu biudžeto skyles, pravalgytas karališkai Briuselyje, chi chi. Bet vistiek sakau, ačiū , Dieve, ačiūūūūūūū, nes aš turbūt esu tas praeito mileniumo vaikas, kuriam buvo įkalta į galvą, ir galimai tiek tereikia, kaip toj dainoj , ,,Te visad šviečia saulė ir dangus būna giedras, te visad šypsos mamos, te visad būsiu aš“.
