Ligita Juknevičiūtė
Atvykus į Graikiją prieš du metus, didžiausiu iššūkiu tapo išeit iš aukos būsenos. O svetimoj šaly, jau čia atsidūrus, tu nebeturi kito pasirinkimo, tenka arba pradėti gyvenimą iš naujo, įtikinus save, kad tai yra būtent ta šalis ir vieta, apie kurią visada svajojai, arba tu vėl eini į senas programas ir po truputį grįžti prie senų mąstymo modelių, senosios neuronų jungtys vėl pradeda gaminti tas pačias chemines medžiagas, ir tu vėl pradedi jaustis taip, kaip kadaise namie, su tais pačiais jausmais ir nepasitenkinimais, nesibaigiančiais lūkesčiais, nusivylimais ir kaltinimais, kad kažkas kitas, ne tu pats, yra ne toks, ir ne taip, ir atsakingas už tavo vidines būsenas.
Pradėjus save stebėti, paaiškėja, kad dauguma iš mūsų esam chroniškos aukos būsenoje, o Lietuvoje ypatingai gerai tai būsenai skatinti sukurtos visos sąlygos. Prasti orai, nuožmi, baudomis nuolat grasinanti valdžia, istorinės aplinkybės, trėmimai, kaimynų skundai ir išdavystės, dešimtys tūkstančių galvas padėjusių partizanų, kurių auka iki pat nepriklausomybės atgavimo atrodė kone beprasmė, nuolatinis gąsdinimas ir kalimas, kad gyvenam grėsmėje, kaltės primetimas dėl to kaimynams ir neteisingoms valstybėms padarė iš lietuvių chroniškus nelaimėlius.
Pavyzdžiui, graikai irgi prieš du šimtus metų sukilo prieš turkus, kurie juos laikė priespaudoje keturis šimtus metų. Graikų kova už laisvę irgi truko apie dešimt metų, žuvo daugybė žmonių, vien Mesolongi mieste per kelias turkų apgultis buvo išžudyta ir vergijon parduota dešimtys tūkstančių graikų ir kovotojų už laisvę, moterų ir vaikų, bet ta kova baigėsi pergale, kai prie kovojančių Graikijos žmonių prisidėjo ir galingiausios to meto valstybės – Rusija, Anglija ir Prancūzija. Graikai iškovojo krauju savo laisvę, tada kiekvienas asmeniškai ir kaip valstybė prisiėmė atsakomybę už savo gyvenimą.
Mūsų gi okupacija įvyko be atviros kovos, valdžia išsilakstė, kažkas pabėgo, kažkas mirė gulaguose ar tremtyje, tik tie idealistai partizanai iki pat 1953 tikėjo ir kovojo, kol paskutinis didvyris buvo nužudytas… Traumos valstybėje, šeimose, giminėje, be tėvų likę vaikai sukūrė bendrą aukos būsenos ir pojūčio atmosferą, kurioje tautiečiai iki šiol murkdosi ir murkdo savo vaikus.
O kur dar šiuolaikinė patyčių kultūra, visokie influenceriai, niekinantys saviškius, besišaipantys iš tautiečių taip nuožmiai, kad šie nespėja atsigauti, ir vėl gauna naują smūgį į paširdžius iš žiniasklaidos puslapių.
O dabar Lietuva, rodos, dar prisiėmė atsakomybę ir už tai, kas vyksta Ukrainoje, ir pati pasiryžusi kone susinaikinti, kad tik tai vargšei Ukrainai būtų lengviau.
Ar tikra vargšei? Sako, nereikia gailėti, taip tu neigi Dievo tvarką ir planą, bet reikia stengtis atjausti ir, jei įmanoma, padėti, ir vėlgi su sąlyga, kad tik jei tos pagalbos tavęs prašo, ir tu nori, žinai, kad gali tai padaryti, kad ta pagalba ne beprasmė.
Su visa pagarba Ukrainos didvyriams ir atjauta ten žūstantiems, negaliu nepaklausti ir tokio klausimo. Kodėl mūsų politikai dabar eina tuo pačiu karo eskalavimo keliu, nors buvo išrinkti tam, kad dirbtų Lietuvai ir jos gerovei, saugant mūsų žemes ir žmones? Ar kada nors susimąstėte, kad ir Ukrainos politikai yra atsakingi už tai, kas ten vyksta, nuo 2014 metų, ir jei konfliktas per dešimt metų nebuvo sureguliuotas taikiomis priemonėmis, na, negali būti kalta tik Rusija, kažkas čia ne taip, kažkam pasaulyje, globalistams ir korumpuotiems politikams, taip pat ir Ukrainoje, tas karas naudingas, tik mums iš toli tikrai ne geriau matyti? Bet gal tiek to, kol kas paliksiu šią temą, ji per daug skaudi, tegu kiekvienas pats sau atsako į šį klausimą.
Taigi, kaip auka nenori atsisakyti aukos rolės? Stebiu savo feisbuko draugus ir tiesiog žmones, gyvenančius Lietuvoje, jų postus ir ką ten daugiausiai matau? Skundai dėl valdžios, laukimas gero oro arba sakurų žydėjimo, vos orai pagerėja, vėl subjūra, tada vėl galima aimanuoti ir skųstis, kad lyja arba sninga. Politikai korumpuoti ir dar idiotai, taigi, žmonės riejasi tarpusavyje, įrodinėdami, kuris iš jų durnesnis ir blogesnis. Korupcija klesti, nuolat yra apie ką kalbėti, kas ką nors pavogė arba iššvaistė. Reformos ir genderistinės revoliucijos švietime, čia išvis visas minų laukas, nes nerimas ir pasibaisėjimai dėl naujovių mokyklose yra nesibaigianti tema. Bankai ir mokesčių politika plėšikiška, tad čia irgi iki begalybės galima nerimauti ir piktintis. Sveikatos sistema sugriauta, gydytojų nebeliko, emigravę arba perėjo į privačias įstaigas, taigi belieka piktintis ir sirgti dar labiau, belaukiant eilės kokiai nors medicinos paslaugai poliklinikoje.
Taip po truputį įėję į aukos būseną, nuo vaikystės ar ankstyvos jaunystės, nuo istorinių aplinkybių, šiandien dauguma nebepastebi, kad nebegali be to gyventi. Bet kokia situacija tampa ne galimybe pasitreniruoti ir surasti už ką padėkoti, veikti ir tą situaciją keisti, bet proga paverkti ar pasipiktinti.
Išeiti iš tų programų labai sunku, be sąmoningo savęs stebėjimo, meditacijų, darbo su specialistais psichologo kabinete ar dvasiniais vedliais praktiškai neįmanoma. O stebėti save nesinori, paprasčiau, vos pasijutus kažkaip, konstatuoti, kad ,,karšta, nervina, per garsiai, per tyliai, ne taip, kaip tikėjausi, turėtų būti taip ar kitaip, reikėtų, kad jis, ji, darytų anaip, kad politikai ar krepšininkai darytų tą ar aną“, ir taip iki begalybės.
Mačiau vieną video, kur psichologas pataria tokiems žmonėms pradėti nešioti ant riešo gumytę ir vos savo galvoje ar emocijose pajutus norą padejuoti, pasiskųsti ar ką nors pakritikuoti, tą gumytę timptelti, kad ji lengvai tekšteltų į riešą, sukeldama nedidelį skausmą. Tada neigiamą mintį keisti į teigiamą, veikti arba bandyti praktikuoti dėkingumą. Taip smegenys po truputį atpranta gromuliuoti negatyvias mintis ir savęs gailėti, skųstis, kritikuoti kitus ir infantiliškai tikėtis, kad pasaulis bus toks, kaip tikiesi, o ne toks, koks yra .
Man iš tų būsenų Graikijoje išeiti padėjo tiesiog mistiniai ženklai. Jų buvo keletas, bet papasakosiu vieną, o gal jau rašiau apie jį, bet vis tiek priminsiu. Ėjau gatve, pradėjau kažką skųstis Artūrui ir dejuoti apie praeitį, gailėti savęs, apkalbinėti artimus žmones, kaltindama juos dėl savo nelaimingumo. Ir čia pat iškart pralekiantis motociklas nudaužė katę. Katytė numirė mano akyse, o aš tiesiog fiziškai pajutau, kad dabar iš tikrųjų kenčiu dėl tos katės, o tai, kas vyko mano galvoje, tebuvo mano ego ir negatyvių jausmų siautėjimas, neturintis nieko bendro su realybe, su tuo, kas yra DABAR, kurį tereikėjo laiku atpažinti ir sustabdyti, pasakius sau stop, keiskis.
Man buvo taip gaila tos katytės, kad nuo tada nustojau gromuliuoti tokias mintis, vos pajutus, kad imu apkalbinėti kažką, reikšti kažkam pretenzijas net mintyse, iškart stabdau tą traukinį ir arba tiesiog kalbu Tėve mūsų, arba sakau savo mantrą, Viešpatie, suteik MAN reikiamų dorybių išlikti meilėje, viltyje, džiaugsme, tikėjime ir pasitikėjime tavim iki galo. Jei tenka apie kažką kalbėti negatyviai, stengiuosi tiesiog sudėlioti faktus, nesileidžiant į emocijas ar pasipiktinimus. Ne visada tai pavyksta, bet tikrai įmanoma tokias būsenas sumažinti iki minimumo.
Kad straipsnis neatrodytų tik komentarų apie aukos būsenas rinkinys, pasakysiu dar vieną gerų pokyčių receptą. Kasdien pažiūrėti į dangų ir pasakyti: O, Viešpatie, ar gali būti geriau??? Viešpats toks pažiūri, trukteli pečiais, ir sako: Ką čia pezi? Tiksliau, ką čia klausinėji nesąmonių, aišku, kad gali, aš juk visagalis, negi nematai? Ir duoda kokį nors naują gerumą ar siurprizą. Po kurio vėl belieka padaryti tą patį, padėkoti ir paklausti, ar gali būti geriau? Jei išmokstam nuolat dėkoti, Dievas tai labai vertina, patikėkit. Iš kur žinau? Jaučiu kasdien, nes kasdien to klausiu ir gaunu vis naują situaciją, kurios kitaip kaip stebuklu negaliu vadinti.
Turbūt tikėjotės, kad parašysiu ką nors apie Velykas? Jos buvo čia, Graikijoje, nuostabios, paskelbiau mūsų kiemą laisva nuo alkoholio zona, pakvietėm draugų, šventėm blaiviai ir skaniai, aplink klegėjo būrys vaikų, buvo daug skanaus maisto, o išvakarėse stebėjom Senajame Korinte mišias, ugnies padalinimą tikintiesiems ir fejerverkus senųjų antikinių Apolono šventyklos ir Korinto kalno fone, kur kadaise apaštalavo šventas Paulius.
Zorbai buvo daug streso dėl tų fejerverkų, bet, tikiuos, skaniukai nuo baliaus stalo kompensavo tuos nervus. Aišku, buvo daug maisto, Christina prikepė skaniausių mėsų, bulvių su apelsinų sultimis, taip, taip, mes, lietuviai, irgi pagaminom skanėstų, vaišinomės, Vaiva Budraitytė iškepė labai skanų netikrą zuikį, visokių pikantiškų salotų pagamino, žuvyčių, Vita palepino burokėlių tartaru, farširuotais kiaušiniais, suorganizavo baltos mišrainės ir visokių skanių grožybių, net kvadratinių kiaušinių… Žodžiu, buvo jauku ir smagu, net šokiai buvo. Kostas pamokė graikiškų šokių, nes lanko folkloro būrelį, ir šiaip, manau, visi graikai moka savo šokius. Aišku, man didelė laimė buvo švęsti tas Velykas ir su mama, ačiū Dievui, kad ją turiu.
Kas čia dar? Kokia čia smagia gaida užbaigti straipsnį, kad nusišypsotumėt? Labiausiai bažnyčioje įsiminė pagyvenęs vyras su didžiuliais antakiais, tie antakiai atrodė kaip dvi priklijuotos pelytės, labai teatrališkai ir komiškai. Graikų su tokiais antakiais čia nemažai, kaskart mane pralinksmina, mūsų Brežnevas palyginus su jais buvo kaip Greta Garbo su savo siūlais virš akių. Taigi, graikai yra labai gražiai apdovanoti gerais plaukais ir antakiais, o mes žydromis akimis, su tuo visus ir sveikinu.
