Graikijos dienoraščiai 34. Kaip (ne)nustoti piktintis ir reguliuoti eismą

Ligita Juknevičiūtė

Iš esmės tai yra rašinys man pačiai, nes ką jau ką, bet pareguliuoti ar pavaidinti visažinę visada mėgau, gal tik paskutiniais metais tapau ramesnė, nuolankesnė ir pakantesnė kitų netobulumui. Bet aš stengiuosi, garbės žodis, stengiuosi, kuo mažiau aiškinti neprašoma, kaip kitiems gyventi, tiesa, šitie rašiniai yra išimtis, nes, na, juk patys prašot, skaitot, vadinasi, patinka, reikia jums tų mano rašinių, tai prašom, cha cha cha.

Taigi, neseniai pažiūrėjau tokį video, jame kažkoks garsus rusų influenceris, fainas pagyvenęs vyras, turtingas ir daug metų gyvenantis kažkur Vakaruose, toks tipinis rusiškas aristokratas, pasiguodė, kad jį vis tiek užsienyje laiko rusu. Jis klausia draugo, kaip jie supranta, kad aš rusas? Iš drabužių, iš akcento, bet juk rengiuosi stilingai, kalbu laisvai be akcento, kame reikalas? Na ne, sako tas draugas, jūs, buvę sovietikai, kaip gerai besirengtumėt ir kokia kalba bekalbėtumėt, išsiduodat iš amžinai nepatenkintos veido minos ir noro kitiems paaiškinti, kaip reikia gyventi.

Manau, tai atėjo iš tų laikų, kai po Spalio revoliucijos valstiečiai ir darbininkai pradėjo ponams aiškinti, kad šie turi užleisti savo prabangius rūmus ir tapti kaip visi. Ubagai, mužikai, nepraustaburniai. Ir taip dešimtmečius tie mužikai aukštuomenei ir inteligentams eismą reguliavo, į Sibirą trėmė ir šaudė, įtikėję, kad būti prasčioku ir nepraustaburniu yra jėga, yra teisė, yra teisinga ir leistina. Visuomenės piramidė apsivertė, apačios perėmė diktatą, kaip gyventi, ir šiandien turim vis dar minias anų laikų mąstymo žmonių, kurie ta dvasia jau išaugino ir savo vaikus, anūkus, tiesa, jaunoji karta dar aršiau gina savo teisę į prasčiokiškumą, nesigėdija nuo scenos ar tv ekrano keiktis, įžeidinėti kitus, demonstruoti savo socialinį pranašumą, siuntinėdami paskui rusų laivą kiekvieną, kuris nepatinka. Ir tai vadina laisve, koks paradoksas.

Tiesa, išvykę į užsienius, šitie veikėjai, manau, tampa ramesni. Na, įsivaizduokit kokį Šurajevą ar Miliūtę kur nors Zanzibare, viešbutyje ar džiunglėse ekskursijoje, su kokia nors gentimi ar vietiniais žmonėmis, kartu su turistais rusais, vokiečiais, norvegais, kuriems iš esmės yra dzin tas lietuviškas uolumas, demonstruojant savo ideologinį teisingumą ir lojalumą valdžiai. Ar pradėtų jie prie vakarienės stalo tiems nepažįstamiems žmonėms aiškinti, kaip gyventi, kokias vėliavas kur kelti, koks politikas geras, kokia valstybė teisinga ar ne? Turbūt ne, nes niekam jų šnekos nerūpėtų ir nebūtų įdomios, tiesą sakant, per daug pasiardę būtų gal net tose džiunglėse palikti, kad nuotaikos kitiems negadintų.

Taigi mūsų reikšmingumas ir teisuoliškumas baigiasi ties Lietuvos Latvijos siena, kaip ir mūsų galia. Toli nuo namų visi tampa lygūs, tik sekėjai keliauja kartus feisbukuose, bet tai juk netikras gyvenimas, sutikite, todėl tie šurajevai ir miliūtės ardosi vietinėje rinkoje, kitaip sakant, toks jų darbas, tokia tarnyba.

O kol mes buvom sovietikai, vakarietiška tariama nuomonių laisvė, liberalizmas, kai visi atseit yra labai tolerantiški ir pakantūs, irgi davė savo vaisių. Buvusį sovietiką atskirsi iš noro pareguliuoti eismą, o vakarietį – iš abejingos ir viskuo patenkintos veido minos. Bet, o siaube! Kai nebelieka ribų ir nebepaisoma elementarių sveiko proto taisyklių, kai Dievo vardas yra agresyviai trinamas iš socialinio gyvenimo ir kasdienybės su visais jo įsakymais, visuomenė irgi tampa laukinių banda, tuoj suprasit, ką turiu omeny.

Po dviejų metų Graikijoje aš vis dar bandau suprasti, kas su mūsų visuomene atsitiko, kad ji taip lengvai pasidavė manipuliacijoms, kad, rodos, laisva visuomenė tapo vergiška ir paklusnia, pasiryžusia bet kurią minutę suėsti kitaip mąstantį ar nešokantį pagal teisingiausios partijos ideologinį diktatą? Nebeliko vertybių? Net mes, sovietiniai vaikai, turėjom kažkokius idealus, didvyrius, svajojom tapti garsiais keliautojais ar bent jau Brežnevu, kaip mano vienas draugas, dabar politikas. Mus žavėjo visokie čegevaros, žavėjo Bitlai, tada žavėjo budistų vienuoliai ir motina Teresė, popiežius Jonas Paulius, kuris ne tik skelbė meilę artimui, bet ir įkvėpė visuomenę drąsiai tikėti, kad totalitarizmas žlugs. Galų gale, žavėjo elniukas Bembis, Mauglis, mokėjęs kalbėtis su žvėrimis, tada Vytautas Didysis, nutiesęs lietuviams kelius link Juodosios jūros. O kas žavi dabartinius trisdešimtmečius ar vyresnius, kaip manot?

Neseniai įlindau pasižiūrėti, kuo kvėpuoja mūsų garsiausia dainininkė Jazzu. Sutikite, garsūs žmonės turi didžiulę įtaką visuomenei. Kaip elgiasi žvaigždės, taip bando elgtis jų sekėjai. Kokias vertybes jie išpažįsta , tas po truputį tampa svarbu ir miniai, besižavinčiai talentingu žmogumi, galinčiu savo balsu ar gabumais įtakoti masių vertybes. Ne veltui visais laikais šalia garsių politikų trinasi ir garsenybės, o šiandien dauguma jų tarsi burtų lazdele mostelėjus vienu choru liaupsino vakcinas, vos vienas kitas, pavyzdžiui, tenisininkas Novakas Džokovičius atsilaikė. Beje, Džonas Lenonas buvo labai jau paslaptingai pašalintas iš eterio, o juk jis kalbėjo prieš mirtį savo interviu apie bepročius, valdančius visuomenę, vadinasi, kai kam galėjo tapti labai neparankus ir net pavojingas.

Bet mes neturim Lenono, o turim, pvz., Jazzu. Taigi, kokias vertybes skelbia Jazzu. Neseniai ji įkėlė nutrauką iš Vietnamo su kažkokia simpatiška senute. Nagi, galvoju, pažiūrėsiu, kas ta senutė ir ką jos ten veikia tam Vietname. Gal toji babytė kokia nušvitusi vienuolė. O gal kokia išmintinga ragana, žarstanti pranašystes ir gaires, kaip nepasiklysti tarp trijų pušų ar palmių. Nieko panašaus. Pasirodo, tai seniausia pasaulyje tatuiruočių meistrė, gyvenanti kažkur aukštai, o pakliūti pas ją kažkur kalnuose oho kiek reikalų, o jei dar ta šimtametė ir ranką ar koją subado, tatuiruotę savo raukšlėtomis šimto septynerių metų rankelėmis padaro, tai išvis garbių garbė ir laimių laimė. Ji net ant Vogue viršelio buvo, tai nenuostabu, kad minios plūsta. Taigi, žinokit, kad Jazzu ranką ji irgi subadė, naują tatuiruotę padarė, ir po tuo pranešimu pasidžiaugė širdelėmis beveik penki tūkstančiai dainininkės sekėjų ir gerbėjų.

Norėjau parašyt, kad aš ne prieš tatuiruotes. Bet nerašysi. Man tatuiruotės yra tabu. Bet tiek to, jei kažkam patinka badytis, lai badosi. Jazzu nuotraukose tiesiog švyti, gal net labiau, nei tie, kurie kopia į everestus, didžiuojasi tokia garbe, o sekėjai po nuotraukomis alpsta iš susižavėjimo, neslėpdami pavydo ir karts nuo karto pasigirdami, kad irgi vienam kitam teko laimė tą senikę pamatyti iš arti ir net pas ją susibadyti.

Kaip sako Jurga Lago, blakė blakė. Na, kas su jumis negerai, vaikai? Negi pasaulyje nebeliko vietų ir žmonių, įdomesnių ir tauresnių, įkvepiančių, išmintingų, turinčių pasakyti daugiau už tuos, kurie jus bado adatomis ir margina tatuiruotėms. Taip taip, sakysit, čia gi menas… Tuomet kas yra Da Vinčis, Rembrantas, Aivazovskis? Jei mes grįžtam į tuos laikus, kai genčių vadai ir kaliniai, piratai, jakudzos margino savo kūnus, savo šventoves, kaip sakė apaštalas Paulius korintiečiams, tatuiruotėmis, tai kur mes grįžtame ? Prie laužų? Prie kuokų? Mamutų juk neliko, tai kur mes regresuojam?

Gal visgi pabandykim grįžti į šviesą? Jeigu jums autoritetas yra tatuiruotas mafijos bosas, aristokratai ir intelektualai nebedaro įtakos, skelbdami, kad tatuiruotė yra vergo ženklas, nusikaltėlio, na, paskaitykit bent Diuma, prisiminkit Miledi iš Trijų muškietininkų, ją juk kaip nusikaltėlę paženklino lelijos įdagu, ir patys savęs paklauskit, kodėl mes dardam savo noru į tamsą, į skausmą, juk tos tatuiruotės dar ir skausmingos?

Kas ir kodėl programuoja šiuos procesus, pamąstykit, kodėl šventas žmogaus kūnas savanoriškai atiduodamas būti pažymėtas kaip vergo, darkomas ir marginamas?

Taip taip, kalbu dabar kaip bambeklė, dar pridursiu, kad ir tie tatuiruoti antakiai yra visiškas siaubas, nes nusipiešę tatuiruotėmis tuos antakius jūs, moterys, užgesinat akis tikrąja to žodžio prasme. Sakau tai, kaip dailininkė, jei kažkas veide, kaip ir paveiksle, ima dominuoti, tada nublanksta kiti bruožai, o juk akys yra gražiausias veido ir apskritai žmogaus organas. Ką ten organas, stebuklas, gyvybės, būsenos, ryšio su Kūrėju ir sielos veidrodis.

Tad po šio straipsnio, tikiuosi, bus labai daug pasipiktinimo ir komentarų, bet jei jo dėka bent vieną žmogų sulaikysiu nuo badymosi, žinosiu, kad viena šventovė buvo išsaugota.

Kaip jaučiamės, tas ir esam. Būkim šventovėmis, būkim orūs, būkim gražūs švara ir šviesa, kuri spinduliuoja ir jungia su Kūrėju. Tai įmanoma, tai pasiekiama, tereikia kaip toj Mikelandželo freskoj ištiesti bent pirštelį link Dievo, ir trumpas sujungimas, o gal tiesiog susijungimas įvyks, ryšys užsimegs, pamatysit.

Visiems sėkmės ir švaros mintyse, kūnuose ir veiksmuose, lekciją baigiu, gražios savaitės.