Ligita Juknevičiūtė
Jei reikėtų pasakyti, kas mane labiausiai stebino ir žavėjo pirmąsias žiemas Graikijoje, tai atsakyčiau, kad žolė. Reikalas tas, kad Lietuvoje vaikai turėjo jūrų kiaulyčių, turbūt paskutinius dešimt metų, ir aš labai laukdavau, kada pavasarį pasirodys pirmoji žolė, o tada miške, po pasivaikščiojimų ir mankštos, nešdavau tos žolės kiaulėms. Gyvūnai buvo labai protingi, ir dabar dar gyvena Lietuvoje, ir išgirdę kaip aš rakinu duris, parnešdama jiems žolės, pradėdavo džiaugsmingai kvykti, o tada godžiai ėsdavo tas žoles, iš pradžių vos keletą saujelių pavasarį, o vėliau, vasarai įpusėjus, miškams sužaliavus galėdavo suėsti visą kalną.
Kai prieš du metus likau gyventi Graikijoje ir atėjo pirmoji žiema, negalėjau atplėšti akių nuo gausiai sužaliavusios žemės. Vasarą Graikijoje labai karšta, viskas išdžiūna, tik prie namų rožės laistomos ir specialiai laistomi žolynai žydi, bet šiaip žemė yra sausa. O rudeniop ir žiemą vešli žolė padengia viską, ir atrodo, kad graikai irgi ta žole džiaugiasi ir neskuba jos pjauti. Štai šiandien jau balandis, ir mūsų Kostas tik dabar kieme nupjovė žolę, kuri už tvoros, soduose, jau siekė juosmenį.
Taigi, aš žiūrėjau dvi žiemas į tą žolę ir vis mąsčiau, kaip čia toms kiaulėms gerai būtų gyventi, kiek tos žolės galėtų prisiėsti… Bet mes turim Zorbą, tai jis kol kas čia vienas karaliauja, per didelė rizika būtų jam kartu su tais gyvūnais apsigyventi…
Tas pats ir su apelsinais, citrinomis. Visą žiemą grožėjaus nuo vaisių linkstančiais medžiais, kasryt eidama su šunim pasivaikščioti, nusiskinu porą apelsinų nuo kaimyno medžio, nors pas mus irgi jų pilna, bet man kaimyno geriau lupasi, chi chi, ir suvalgau. Ilgainiui suvokimas, kad tie apelsinai čia noksta nuolat, dar nespėjam vienų suvalgyti, jau tas pats medis vėl žiedais apsipylęs, duoda kažkokį saugumo jausmą. Kai nematai plikų medžių ir gamtos, esi ramesnis, kad net jei ir labai sunku bus, be jokių finansų, čia niekada nepamirsi badu, nes ant medžių visada bus jei ne apelsinų, tai kitokių vaisų ar žolių… Na, dilgėlių galų gale, pienių, kurias graikai irgi valgo … Gal todėl pietiečiai labiau atsipūtę, nes jie iš tikrųjų jaučiasi saugūs ir mylimi Dievo rankose.
O mes, šiauriečiai, nuolat kovojam už būvį, už išlikimą… Ir taip šykščiai kartais parodom savo meilę… Nes nepasitikim dieviškuoju dosnumu dėl tos pačios rūsčios gamtos? Lengva kalbėti ir rašyti apie meilę, bet mylėti taip, kaip mus myli Dievas, sunkiau, tiesa? Juk mus myli visokius. Visus. Viską. O mes vis keliam sąlygas. Vaikai turi būti gražūs ir paklusnūs gerai mokytis. Tėvai – turtingi ir pasirengę visada padėti, tarsi jie patys nenorėtų gyventi ir neturėtų dėl ko pasiguosti… Draugai turi būti ištikimi ir skiriantys pakankamai dėmesio, nepavydintys dėl sėkmės ir dosnūs per gimtadienius. Net savo naminių gyvūnų negalim mylėti šiaip sau, šuo turi būti veislinis ir dar visokių medalių iš parodų parnešti, kad būtų kuo pasigirti tiems šauniems draugams, nepavydintiems dėl mūsų sėkmės.
Apie antrąsias puses jau nekalbu, tos išvis turi būti tobulos. Žmona graži ir ištikima, gera šeimininkė, vyras uždirbantis pinigų, rimtas ir atsakingas. Įdomu, kiek porų taip ir nesusituoktų, jei jiems parodytų jų mylimuosius ateityje? Praplikusius, žilus, stambius, ligotus, piktus, bejėgius, praradusius ne tik fizinę, bet ir protinę galią. Įtariu, kad išsiskirtų dar nesusituokę kokie 99 procentai.
Tai gal ir gerai , kad nežinom tos savo ateities ir gaunam šansą pagyventi iliuzijoje, kad taip nuostabu bus visada. Visada žmona bus liekna, žavinga ir linksma, o vyras – stiprus, šmaikštus ir darbingas. Kad vaikai visada krykštaus iš laimės, gavę barškutį, o tėvai didžiuosis mumis, sėkmingai sukūrusiais šeimą ir gyvenimą, darančiais karjerą. Juk norisi tuo tikėti. Dėl to nedrauskite vaikams rūpintis benamiais šunimis ir gyvūnais iš prieglaudų. Galbūt tai yra jiems vienintelė proga ką nors per visą gyvenimą mylėti besąlygiškai, suprasti, kad ir toks jausmas yra, kai myli ne už paslaugą ar jausmą, kurį tau sukelia kitas žmogus, bet todėl, kad esi… kaip Dievas, kuris myli savo kūriniją besąlygiškai.
Kažkada net vaikai nustoja tėvus mylėti besąlygiškai, juk žinot, kas toj paauglystėj atsitinka, kai reikia atsiplėšti nuo gimdytojų. O jei jums visgi pasiseks net žmones mylėti šiaip sau, vadinasi, kažko gero šioje žemėje jau išmokote, su tuo jus ir sveikinu.
O šį rašinį skiriu mus palikusiai sesei Nijolei Sadūnaitei, kuri mylėti mokėjo ir bendraminčius, savus, ir savo kankintojus. Nes mylėt savo artimą teks išmokti taip, kaip patį save.
