Ligita Juknevičiūtė
Labai noriu papasakoti, kaip praėjusią savaitę dvi garbaus amžiaus moterys Vilniuje nuėjo į senjorams skirtą kino seansą Skalvijoje, kur pirmadieniais už nedaug pinigų rodomi filmai. Tikrai, pensijos Lietuvoje nėra didelės, tad apsilankyti filme už kelis eurus yra gera pramoga, ir ne tik pensininkams.
Taigi, dvi mielos damos perskaitė, kad bus rodomas filmas „Labirintai“ – apie tai, kaip vedęs vyras įsimyli moterį, ten prasideda kažkokios dramos, kančios, žodžiu, jausmų peripetijos pas susituokusius žmones. Na, ir nuėjo ponios, abi našlės – ko nepažiūrėti filmo apie meilę ir santuokines peripetijas.
Skambinu aš tai poniai kitą dieną, sakau, na, kaip filmas. Sako, vajetau, neklausk, pakliuvom į filmą apie gėjų klubą. Ką jie ten išdarinėjo, negalėjom iš gėdos būt. Keli vyrai iškart išėjo iš filmo, bet dauguma bambėjo, piktinosi, nors ir liko žiūrėti, salė pilna, tai nepatogu buvo kelti visą eilę, žiūrėjom iki galo.
Na, aš, aišku, balsu juokiausi tai klausydama. Bandžiau įsivaizduoti tą salę su būriu įkalintų tarybinių pensininkų, kurių fantazija toliau dar sovietmečiu ėjusio žurnalo „Moteris“ patarimų, kaip tarybinei moteriai tvirtai laikyti tarybinės šeimos vairą, daugumai nėra nuėjusi. Žodžiu, ačiū partijai tėvynei, kad parodė tokį filmą, leftistiniai bajeriukai nieko naujo…
Pasirodo, ten filmas buvo apie susituokusių gėjų porą, kurioje vienas iš jų įsimyli moterį, o kitas iš tų nervų panyra į gėjų aistrų malšinimo sūkurius, kurių tarybiniai pensininkai nebuvo nė sapnavę.
Ar yra prasmės toliau varyti kažkokius išvedžiojimus apie tai, kas čia vyksta ir kodėl? Rizikuodama užsitraukti homofobės etiketę nedarysiu to, tik atsakykit sau nors kažkaip logiškai į klausimą, kam tokie filmai reikalingi, kodėl jie rodomi net jaunimui, paaugliams, kodėl taip aktyviai stumiama mažumų ideologija? Kodėl tiek daug filmų, varančių į neviltį, į dar didesnį žmonių pasimetimą, nusivylimą, nuliūdimą, į bejėgiškumo jausmą… Atsakymas ateina vienas. Daroma viskas, kad žmonija tiesiog nustotų daugintis.
Neseniai mačiau tokią statistiką, kurią, matyt, parašė visokie sąmokslo teorijų skleidėjai, apie tai, kad vienas procentas žmonijos ją valdo ir nori sumažinti populiaciją iki tam tikro mažiuko skaičiaus, keli procentai yra jų marionetės, jiems tarnauja, pelnosi iš to ir viską žino, dar keli procentai yra nubudę ir taip pat viską mato, bet priešinasi. Apie devyniasdešimt procentų miega. Tie nubudę bando pažadinti tą miegančią masę, o dar keli procentai tų, kurie iš to pelnosi, visokie influenceriai ir propagandistai, politikai, daro viską, kad avys neatsibustų.
Kuriems procentams priklausot jūs, kaip manot? Kodėl taip nesinori nubusti? Gal todėl, kad mes viską linkę matuoti pagal save? Juk jei aš esu sąžiningas ir daugmaž padorus žmogus, kaip galėčiau patikėti, kad kažkas elgiasi siaubingai? Jeigu man nereikia kitų žmonių skausmo, kad gyvenčiau, kodėl turėčiau kankinti kitus? Ir taip toliau, ir panašiai.
Jeigu pavyktų nubusti, linkiu labai neišsigąsti, nes baimė irgi yra kažkam naudinga, tiesiog ramiai ir oriai gyvenkit, nes ramybė yra dieviška būsena, kurią pasiekus niekas nebebaisu.
Su Dievu, ir atsakingai rinkitės kino repertuarą.
