Ligita Juknevičiūtė
Metus nebuvau Lietuvoj, tik pavasarį buvom parlėkę kelioms dienoms į tėčio metines, tad nenuostabu, kad pribrendo reikalų nemažai. Aplankyti senus ligotus žmones, sutvarkyti jaunų ir sveikų ūkinius gyvenimo reikalus…
Didžiausia problema išvykstant į Lietuvą iškilo dėl šuns. Kas jį vedžios? Juk tas trisdešimties kilogramų gražuolis puola kitus šunis, nepaliksi jo bet kam, reikia tvirtų rankų.
Lyg tyčia, tvirtoji draugė lietuvaitė Audronė, gyvenanti gretimam miestelyje, ne šiaip sau tvirta, o kovos menų čempionė, išvyksta, tad pradėjau klausinėti visų aplink, kas pagelbės. Nuo kaimynų turkų, kurie jau nuo ankstaus ryto išvažiuoja dirbti keliuose, iki ukrainiečių ir graikų, pažįstamų tik iš matymo. Bet tie graikai dirba per kelis darbus, o vienas ukrainietis, kaip paaiškėjo, dažniau stikliuką kilnoja, negu būna pajėgus šunį vedžioti, tad susikaupusi paskambinu į duris kitam kaimynui ukrainiečiui, su kurio tėveliais jau buvom susipažinę.
Nikola, pavadinkime jį taip, gyvena vienas, dažniausiai sėdi įsijungęs kondicionierių, mes su juo susipažinom, kai kieme buvo kilęs gaisras ir abu jį gesinom. Nikolos tėvai irgi gyvena netoliese, o jo tėvas, kaip ir senelis, gyvenantis Gruzijoje, yra kapitonas.
Vyrukas iškart be problemų sutiko pasirūpinti Zorba, kol mūsų nebus, o jeigu jam teks išvykti į reisą, šunimi pasirūpintų tėvai, gyvenantys netoliese.
Išėjom ta proga kartu pavedžioti Zorbą, parodžiau Nikolai, kokiais keliais eiti, kad nesutiktų palaidų šunų, o tada susėdom visi pavakarieniauti ir pakalbėti apie gyvenimą.
Nikolos šeimos istorija tokia. Tėvai ukrainiečiai rusakalbiai, bet jis pats jau lankė ukrainietišką mokyklą ir Puškiną skaitė ukrainiečių kalba, moka mintinai ir mums keletą eilučių pacitavo… Nikolos sesuo, būdama jauna mamytė, mirė dar 2014 dėl abipusio plaučių uždegimo, nes, kaip man papasakojo Nikolos mama, dukrai negavo antibiotikų, nes buvo jau prasidėję karo veiksmai Ukrainoje. Našlaite liko maža mergytė, ją augina tėtis, jau sukūręs kitą šeimą, bet nors jau turi ir daugiau vaikų, vyras šiuo metu nebegali išvykti iš Ukrainos.
Kai paklausiau, ar Nikolos nemobilizuos, juk jis atrodo jaunas, vyras paaiškino, kad yra per senas, be to, išvyko į reisą dar iki 2022 karo, todėl jo, jūreivio, dirbančio užsienyje, niekas neliečia, kaip ir tėčio, dirbančio kapitonu. Kai prasidėjo Mariupolio bombardavimas, ir Nikola, ir jo tėvas buvo išplaukę į reisus, bet vyras susisiekė su draugais, kurie iš miesto išgabeno mamą ir buvusią Nikolos merginą. Mariupolyje, kuris dabar yra užimtas Rusijos, liko jų namas ir didžiulis butas, name gyvena draugai, butas stovi tuščias.
Pakalbėjom apie karą, papolitikavom, kapodami graikiškas salotas, Nikola pasiguodė, kad nors Graikijoje su tėvais jau antri metai, labiausiai čia jam trūksta bent keleto draugų ir merginos. Buvusioji, ta, su kuria draugavo septynerius metus ir kurią jo draugai išgabeno iš Mariupolio, vaikiną paliko, bet dabar lygtai atsirado nauja panelė, irgi iš Mariupolio. Neseniai ji su drauge Nikolą aplankė, merginos gyvena Lenkijoje, bet buvo pas jį atlėkę vienai dienai. Tąkart jaunimas kaip reikiant užbaliavojo, dainavo balkone, net visas miestelis aidėjo, bet paprašyti linksmintis tyliau, sulindo į vidų ir dainavo koridoriuj. Tąsyk aš spėjau merginas pamatyti, tokios gražuolės ukrainietės su įspūdingom lūpom ir blakstienom, nedaug Graikijoj tokių. Tad dabar Nikola jau buvo pas tą gražuolę į Lenkiją nuskridęs ir tikisi, kad bus meilė amžinai.
Žodis po žodžio, vyras pradėjo ir atvirauti. Sako, negalvokit, kad Ukraina tokia jau vieninga. Štai lvoviečiai, ten jokio karo nėra, bet daugybė išsilakstė po lenkijas ir vokietijas, gauna ten pašalpas, o savo butus Lvove, paprastus butus, nedidelius ir niekuo ypatingus, nuomoja tiems patiems nuo karo bėgantiems kitų regionų ukrainiečiams už 1000 eurų per mėnesį. Turint omeny, kad Ukrainoj mokytojos alga yra 200 eurų, nesunku atspėti, kad tokia nuomos kaina yra nežmoniškai didelė ir ciniška tokiam karo kontekste. Ir dar, sako, bet kam nenuomoja, tik kijeviečiams, o jei ukrainietis bėga iš Donecko, tuomet buto Lvove išsinuomoti negaus… Nikola atsidūsta… O aš prisimenu, kaip vieną vakarą girdėjau jį balkone tyliai klausant Ukrainos himno ir niūniuojant kartu su melodija, tada man taip suspaudė širdį, toks liūdesys apėmė, kad negaliu apsakyti…
O žinote, kas baisiausia, sako vyras, gurkšteldamas graikiško alaus, jie dabar vaikšto po mokyklas ir verbuoja į karą šešiolikmečius, septyniolikmečius… Sako, kam jums tie mokslai, eikit kariauti. Ką tie vaikai kare veiks? Juk iškart taps patrankų mėsa… Negaliu to matyti, kol nebuvo karo, man patiko Zelenskis, vyko statybos, daug naujų kelių nutiesė, Ukraina augo, gražėjo… Bet dabar… Ir žinote ką, Ukrainoj dabar nebegalima klausytis ,,Kino“ ir Viktoro Cojaus… O juk jo tėvas buvo berods korėjietis…
Tai čia, paguodžiu Nikolą, ir Lietuvoj panašiai, ir Puškinas blogas, ir Rachmaninovas…
Taigi, mes dabar tvarkom reikalus Lietuvoje, o Nikola Graikijoje vedžioja mūsų šunį. Jeigu jis išvyks į reisą, kaip jam žada kompanija, kurioje dirba, Zorba pasirūpins Nikolos tėvai. Mama labai maloni, sako, nebijokit, mes Zorbą pavedžiosim, kadaise turėjom rotveilerį, tai nebijom didelių šunų. Ak, kada jau tas karas pasibaigs, norim grįžti, juk Mariupolyje namas, butas… Nusibodo gyvent kaip benamiams, nuomotis butus…
Neturiu ką jiems pasakyti… Sakau, karas kažkam yra verslas, kol tokie sąlygas diktuos, tol karai ir vyks…
Dabar parskridusi į Lietuvą ir čia matau daugybę rūsčių vyrukų, treninguotų ir sportiškai nuaugusių, daugiausia rusakalbių, ypač Šiauliuose. Taksistas lietuvis Šiauliuose prasitaria, kad daug ukrainiečių, baltarusių, kirgizų privažiavo, dirba furistais, kuriasi mieste su šeimomis. Juk čia Europa…
Taip, čia Europa, susimąstau liūdnai traukinyje, stebėdama bendrakeleivę, jauną mamą su dukrele. Mama lietuvė, gal šiaulietė, su drauge ar seserim kalba lietuviškai, o dukrytė, ikimokyklinio amžiaus šviesiaplaukė, kalba su mama kažkokia skandinavų kalba. Jos važiuoja į Vilnių, ten pernakvos ir skris kažkur namo, į Skandinaviją. Ant dukrytės penalo vaivorykštė, toks vaikiškai gėjiškas penalas. Mama su drauge geria energetinį gėrimą Red Bull, valgo karštą sumuštinį. Dukrytė suvalgo Kinder šokoladą, tada gauna neplautų vynuogių, mamytė jas ima iš prekybos centro dėžutės, pavalo tarp pirštų ir duoda dukrai.
Va, tokia Europa, vaivorykštinė, su klaikiausiais saldumynais ir gėrimais, su praplautom smegenim mąstyti taip, kaip reikia, jeigu nori gyventi ir dirbti ten, kur gerai moka, kur visi šypsosi ir yra tolerantiški visom lytims, orientacijoms ir beprotiškiausioms leftistinėms idėjoms, šiuo metu įžūliai ir agresyviai stumiamoms ir Lietuvoje.
O pas mus kol kas įsikurs ukrainiečiai ir uzbekai, kaip pasakojo taksistas, ir taip pat mokysis būti europiečiais… Slava Vagner, kaip sakė Minedas, tik ne tam Vagner, o tam, kuris kompozitorius buvo ir ne rusas, tai dar tikiuosi, kad neuždraustas Lietuvoje…
,
