Ligita Juknevičiūtė
Taip jau susiklostė, kad praėjusią savaitę mes ir vėl atsidūrėm vienoj kompanijoj su mano jau aprašyta graikų šeima, jie šventė Mėsos ketvirtadienį, šventę prieš Velykų pasninkus tavernoje, ir mes su svečiais iš Lietuvos nuvažiavom ten pavalgyti ir pabendrauti su tavernos savininkais. Tai graikas Manolis su savo mama Joana, jie daug metų gyveno Niujorke, turėjo ten apšvietimo lempučių verslą, labai daug dirbo, kalė pinigą, miegodavo, sakė, po kelias valandas per parą, galų gale suprato, kad tas verslas tampa nesąžiningu, nes led lemputės dabar gaminamos iš plastiko, kuris kenkia sveikatai. Tada grįžo į Graikiją, atsidarė tokią įdomią taverną Niujorko dvasia, aukštomis lubomis, su paveikslais, vaizduojančiais Niujorką, bet spalviškai žydra, balta, juoda graikiškais, dabar ten ant jūros kranto šeimininkauja ir labai gražiai verslauja. Maistas skanus, kainos geros, muzikėlė groja, muzikantai dainuoja, Vasilio šeima švenčia.
Mes juos smalsiai stebim. Prie mūsų stalo Vita, kuri daug metų Čikagoj dirbo sesele, pastebi pavojingą dalyką. Na, kad visi rūko, o čia pat vos pradėjęs vaikščioti vaikutis, dar nieko tokio. Bet viena iš Vasilio giminaičių sėdi su deguonies balionu ir vamzdeliais nosyje. O priešais ją sėdintis Ranijos tėvas, kuris jau nelabai orientuojasi realybėje, rūko. Vita sako, tai pavojinga, gali užsidegti ar sprogti deguonies balionas. Pasikviečiam Vasilį, pasakom jam tai, ar jis žino, kad pavojinga? Aha, sako Vasilis, visi žinom, ir Ranijos tėvas taip pat žino, kad gali taip būti, bet jam dzin. Ir toliau visi švenčia.
Žodžiu, mes atsipalaiduojam, irgi viską nuleidžiam juokais, nusprendę, kad tai toks graikiškas Kusturicos variantas, labai kinematografiškas ir „creizi“, tad belieka atsipalaiduoti ir mėgautis vakaru. Pavalgę visi pradeda šokti. Vasilio mamai jau beveik aštuoniasdešimt, ji tapo našle būdama 44 , tada avarijoj žuvo jos jaunas brolis, moteris patyrė kelias širdies operacijas… Bet Vasilį užaugino su kitu vyru, jo patėviu, jie net fiziškai panašūs, labai stiprus ryšys tarp jų, meilė ir pagarba akivaizdi, mamytė sėdi koketiškai apnuoginus petį, kedai blizgantys, spalvoti, ryškūs, megztukas raudonas, auskarai, papuošalai blizga, lūpos padažytos. Ji bendrauja, juokiasi ir siunčia mūsų stalui oro bučinius. Ir šoka.
Mes negalim atsigrožėti tais šokiais, jie po vieną sukasi, šokiai graikiški, tradiciniai, lėtai kyla rankos, kojos, tokius šokius gali šokti ir vaikas, ir senas, todėl nėra jokių kompleksų ar baimės pas graikus, kad nepavyks ar atrodysi kvailai… Jie šoka sakydami tuo šokiu, kad gyvenimas vyksta dabar, jei tik skamba muzika ir esi tarp savų, tai ir šok, nes nežinia, kas bus po valandos ar minutės, bet dabar tu dar gali šokti…
Apie ką aš čia? Apie laisvę. Apie pasitikėjimą Dievu. Ramybę. Apie tai, kad gyvenimui reikia leisti tekėti, nebandant visko sukontroliuoti ir sureguliuoti… Taip, atsitinka visko, bet ne mes sprendžiam, kada tai atsitiks. Kažkiek pasireguliuojam, pavaidinam, kad esam baisiai kieti, bet tėkmė neša mus gyvenimo sraute, kaip skirta, norim to, ar nenorim…
Kai pradėjau mokytis graikų kalbos, mano programėlės priede buvo paaiškinta, kad nieko nereikia kalti. Atvirkščiai, žodžius mokytis reikia atsipalaidavus, tiesiog ramiai mechaniškai pakartoti tiek kartų ir tokiu ritmu, kaip siūloma toj programėlėj. Net muzika buvo pridėta, kad labiau atsipalaiduotum ir tie žodžiai įsitvirtintų ilgojoj atminty tarsi nepastebimai ir netyčia. Ir tikrai, ateina diena, kai tas žodis pasilieka galvoje tarsi savaime ir atsigamina po mėnesio ar metų reikiamu metu.
Tai taip ir kiti dalykai vyksta, tik mums buvo dažnai teigiama, kad reikia kažkaip ypatingai stengtis, ardytis, tuomet pavyks. O jei tu esi ramus ir atsipalaidavęs, tai tu nesistengi, esi lengvabūdis. Tai tų besistangdinančių dabar pilni instagramai, jie neriasi iš kailio, bandydami pritraukti klientus, sekėjus, gerbėjus, moterys stengiasi atrodyti kuo gražesnės, bet persistengę tampa baisesnėmis, nuo tų juodų antakių, pripūstų lūpų ir botoksų. Nes tas stangdinimasis tampa nuolatine būsena, o nėr nieko baisiau už įtampos ir nerimo iškreiptą veidą ir gyvenimą ,,na kaip, ar aš jau pakankamai gerai gyvenu ir atrodau“ stiliumi.
Kaip nustoti stengtis ir gyventi ramiai, kad viskas vyktų sklandžiai ir tarsi savaime? Jūs turit žinoti, kad viskas, ko reikia, jau yra su jumis ir jumyse. Tam reikia žinių, suvokimo, kaip sukasi pasaulis, tada maldos, meditacijos. Maldos, meditacijos metu susisiekiam su savo dieviškąja prigimtimi, nuraminam save, protą, mintyse sukuriam tą vaizdą ir sveikatos, būties būseną, kurios trokštam sau ir artimiesiems. Kuo kokybiškiau ir sėkmingiau išbūnat meditacijoj, kur mintys ir vaizdai sukelia ramybę ir palaimą, tuo ilgiau po to toj būsenoj esat dienos bėgyje. Po truputį mintys ir vaizdiniai tampa realybe.
Joe Dispenza savo knygoje „Jūs esate placebas“ aprašo eksperimentą apie tai, kad kambarinės, kurioms buvo pasakyta, kad tvarkydamos kambarius jos ne tik dirba, bet ir sportuoja bei lieknėja, iš tikrųjų geriau jautėsi ir sulieknėjo. Taigi, bet kokį veiksmą mes galim paversti naudingu sau, jei darysim tai su malonumu ir nusiteikimu, kad viskas tik į gera.
Aišku, išskyrus alkoholį ir narkotikus, dar siūlyčiau išmesti iš raciono baltus miltus. Nesistenkite sulieknėti, kankindami save badu ar sportu iki išsekimo. Su malonumu vedžiokite šunį ir valgykite maistą, kuris lieknina, džiugiai ir ramiai žinodami, kad darot sau tai, kas geriausia. Neieškokite ramybės, auklėdami kitus, kaip jiems gyventi, su tikslu, kad tada būsit laimingi. Patys tapkit ramūs ir parodykit pavyzdį, kaip tai yra gera.
Man visada būna keista, kad žmonės nori atostogauti viešbučiuose, kur nuolat plyšauja muzika ir animatoriai kažką ragina daryti, liejasi alkoholis, maisto kalnai suvartojami kasdien poilsiautojų, kurie, rodos, buvo laikomi bade ištisus metus. Pajutus ramybės prabangą, nebesinori nei tokio gyvenimo, nei atostogų. Tik gerai pailsėjus ir panuobodžiavus, ateina diena, kai užsinori prasiblaškyti.
Būna, susėdam į automobilį keliese su svečiais iš Lietuvos, važiuojam, aplink nuostabūs vaizdai, o mes žodis po žodžio įsiveliam į kažkokias politines diskusijas ar aktualijas, nes atvykusieji dar gyvena ten, o ne čia… Tada sakau, stop. Dabar mes Graikijoje važiuojam automobiliu ir grožimės gamta. Patylim, prašau, tiesiog patylėkim ir pasigrožėkim, leiskim gamtai, dieviškam grožiui ir tvarkai nuraminti mūsų įaudrintus protus ir pasiduoti, suvokiant, kad yra amžini dalykai, yra laikini, bet gyvenimas vyksta dabar. Tada patylim ir po kiek laiko vėl pradedam diskusijas, cha cha, na, ką darysi, bet mes tikrai stengiamės ir mokomės tiesiog būti.
Viena moteris, čia atvykus po kelių operacijų ir kelių metų sėdėjimo namie, prisipažino, kad verkė nubudusi iš laimės, kai ryte pamatė aplink kalnus. Nors ji tikrai daug keliavusi ir mačiusi, bet tik po to, kai nustojo keliauti, įvertino, kokia laimė yra tiesiog matyti kalnus ir galėti išeiti pasivaikščioti, nebijant, kad gali vėl nugriūti ant sniego ir tupėti įkalintas namie…
Kai pradėjau daryti čia moterų sveikatos ir ramybės stovyklas, man patarė , kad reikia moteris nuolat kažkuo užimti. O aš sakiau, ne, aš noriu, kad jos kuo daugiau būtų laisvos ir nieko neprivalėtų daryti. Tik maudytis, masažuotis, skaityti knygas, žiūrėti į jūrą. Nuobodžiauti. Nes mes nebemokam ir net gėdijamės nuobodžiauti, nes tai mums asocijuojasi su tingėjimu. O, pasirodo, kad smegenys dirbtų produktyviai ir kiltų naujų gerų idėjų, reikia leisti joms nieko neveikti. Tiesiog atsisėsti, padėti į šalį telefonus ir kompus, ir žiūrėti į sieną ar kokį medį. Tada ten, galvoj, prasideda tikras poilsis ir persikrovimas.
Bet žinau žmonių, kuriems, pavyzdžiui, pabūti ramiai ir pamedituoti yra neįmanoma, nes apima baisus nerimas, noras kažką „veikti“. Bent jau krapštyti nosį ar kasytis koją.
Deja, mokytis ramybės irgi yra reikalų. Bet verta. Visiems linkiu išlikti ramiais ir džiugiais, nes kuo daugiau žmonių išmoks tai daryti ir taip jaustis, tuo taikesnė ir šviesesnė bus mūsų planeta.
Visiems taikos ir šviesos. Ir su Kovo 11, žinoma, nes laisvė yra didžiausia šio gyvenimo prabanga ir Dievo dovana.
