Ligita Juknevičiūtė
Kai pradėjau studijuot kabalą, o tai, primenu, yra senovės žydų mokslas apie pasaulio sandarą, žmogaus santykį su juo, savimi ir Dievu, apie gyvenimą pagal mums duotus dieviškus nurodymus Mozei ir kitiems pranašams, tiesiogiai bendravusiems su Dievu, kažkur pamačiau video apie tai, kad poetas Aleksandras Puškinas turėjo kažkokią ypatingą auklę, kuri jį, kaip pamenat, užaugino, auklėjo ir taipogi mokė kabalos, todėl šio poeto ir šiaip genijaus pasakos yra kabalistinės. Tuoj paaiškinsiu kodėl.
Pagal kabalą žmogaus aukščiausias tikslas yra tapti ne tik imančiu ir norinčiu imti, kaip jį sukūrė Dievas, bet ir duodančiu, tam, kad su Dievo pagalba įveikęs savo egoizmą, jis išsilaisvintų ir kad siela grįžtų pas Dievą.
Taigi, didžiausias mūsų priešas yra egoizmas, na, ne visai priešas, tiesiog mūsų savybė, kurios dėka mes visko norim, bet susipažinę su dieviška pasaulio sandara, pradedam norėti būti kaip Dievas, kuris yra laimingas, kai tenkina mūsų norus. Todėl paprastai žmonės meldžiasi, ko nors Dievo prašydami aplink save sau, o kabalistai meldžiasi, prašydami Dievo , kad jis padėtų mums patiems keistis, o ne keisti pasaulį.
Kitaip sakant, kad būtume laimingi, turim keistis patys, sąmoningai su Dievo pagalba taisyti savo egoistinę prigimtį. Nes tik gavę tai, ką norim, bet nepakeitę savo egoistinio požiūrio į pasaulį, vis teik jausim nepasitenkinimą. Todėl pasaka apie tą senę prie suskilusios geldos yra apie tai. Ji buvo tiesiog pikta godi kvaila tingi apsileidusi senė, kuri nenorėjo pažinti savęs, nesiekė tapti pati geresne, tikėdamasi, kad tik, kai gaus tai, ko nori, bus laiminga.
Bet mes esam sutverti taip, kad mums niekada negana, ir jeigu neprašom Dievo padėti pažinti save, susitvarkyti su ta viduj tūnančia godžia pikta sene, tai jokie norai, turtai ir sėkmės neužkiš tos vidinės tuštumos ir nepasitenkinimo, kuris ryja mus iš vidaus tol, kol neišmokstam prašyti sau tų dorybių, kurios padėtų gyventi taikoje su savim ir pasauliu, kas mus besuptų ir bevyktų aplink.
Bet save pažinti labai sunku ir dažnai nejauku. Daug paprasčiau tikėti, kad tereikia daugiau pinigų, geresnio partnerio, gražesnės figūros ar sėkmingesnės karjeros, ir tada viskas bus gerai, tada jau būsiu ramus ir patenkintas. Taip, pabūsi kurį laiką, bet po keleto dienų ar mėnesių vėl išlįs ta viduj tūnanti pikta godi senė, arba, kaip dabar sakoma, ego, ir pradės kalti į smegenis visokius bjaurius pastebėjimus, apmaudą ir nepasitenkinimą. Iš serijos, pažiūrėk, kokie kvailiai aplink, kokie jie blogi ir menki, kaip tave skriaudžia, nevertina tavęs, kaip gerai galėtum gyventi, jeigu tas ar anas, bet ne tu pats, pradėtum keistis… Ir taip iki begalybės.
Pradėjusi praktikuoti sąmoningumą ir stebėjimą visko, kas vyksta su manim ir aplink mane, pratinuosi sekti savo jausmus ir emocijas. Jei kažko supykstu ar pasijuntu įskaudinta, sakau „stop“. Klausiu savęs, kodėl taip pasijutau? Kodėl tikiuosi, kad kiti žmonės elgsis taip, kaip norėčiau? Kodėl tikiuosi, kad kiti yra atsakingi už mano būsenas? Kodėl leidžiu kitiems įtakoti mano ramybę ar pasitikėjimą dieviška pasaulio tvarka?
Nebesiveliu į politines diskusijas, tik labai retai, kai matau, kad žmogus nusišneka dėl to, kad tiesiog yra siauram tunelyje dėl kalbos nežinojimo ar žinių trūkumo, pasakau, ką galvoju, taip pat ir neleidžiu politikams spręsti, ar kažko bijosiu, ar elgsiuos kaip gyvulys iš inercijos, nes visi bėga į tą pusę. Neleidžiu feisbuko sekėjams ar draugams su laikais ar kritika įtakoti mano pasitikėjimą savim ir Dievu.
Malonu, kai pagiria, bet tvirtai žinau, kad dar svarbiau, kad mano vidinis kompasas gerai dirbtų, naviguodamas pagal Dievo planą. Stengiuosi nerašyti ir nespręsti geriau už Dievą, kas yra šaunuolis, o kas nevykėlis. Kartais po šaunuolio sėkmės istorija slepiasi niekšiški poelgiai, kurių dėka jis į tą sėkmę užlipo, o po tariamo nevykėlio silpnumu paslėptas gerumas ar kilnumas ir sugebėjimas daugiau duoti, nei imti.
Bandau nedalinti patarimų, tik bandau, nes netgi šis straipsnis jau yra patarinėjimas, bet stengiuosi atskirti dalinimąsi žiniomis nuo patarimų dalinimo. Patarimą reikia duoti, jei kažkas jo prašo, ir tai geriausia už pinigus, nes gavę už dyką dauguma nevertina tų patarimų, kaip liūdnai tai beskambėtų. Drąsiai sakau „dauguma“, nes dauguma žmonijos yra nesąmoninga, lengvai manipuliacijoms pasiduodanti masė.
Kodėl? Nes taip gyventi jai patinka, nes būti kančioje yra norma, nes skirtingos mūsų sielų istorijos ir užduotys šiame pasaulyje. Ir tai neturi nieko bendra su skiepais ar Ukraina, nebūtinai kritiškas mąstymas rodo sąmoningumą, būdamas kritiškas vienam dalyke žmogus gali būti visiškai neadekvatus, vertindamas save ir pasaulį, užliūliuotas įsivaizdavimo, kad pasaulis turi būti toks, kaip jis įsivaizduoja, kad visi jam yra skolingi ir turi būti jam pavaldūs.
Todėl dabar geriausiai jaučiuosi su tais, kurie atvirai sako: „aš nežinau“. Nes nuo visažinių jau tiesiog braška visas internetas. Tai yra ir puiku, ir liūdna vienu metu. Nes kai esi visažinis, nebemoki ne vertinti, o tik tiesiog išklausyti. O kuo sudėtingesnė situacija, tuo labiau norisi žmogui pasakyti kažką tokio, kas jam atseit tą situaciją palengvins. Bet kartais geriau pasakyti: „aš nežinau, ką tau daryti, bet tikiu, kad tu pats su Dievo vedimu susitvarkysi“. Nes taip ir yra.
Giliai viduje mes jaučiame, ar einam teisingu keliu, ar elgiamės protingai ir taip, kaip atrodo logiška ir racionalu, ar taip, kaip patiktų Dievui, galbūt iracionaliai, naiviai, bet altruistiškai ir pasitikint Aukščiausiojo vedimu. Kasdien tuo įsitikinu – kad kuo sudėtingesnė situacija, tuo labiau krypsta širdis į Dievą, ir tuomet tuo geriau ta situacija sprendžiasi.
Ne kartą gyvenime pasinaudojau vienos išmintingos moters patarimu, kad kai yra, rodos, beviltiška, melstis taip: „Dieve, nebegaliu susitvarkyti su šia situacija, todėl pavedu ją Tau, prašydamas išspręsti su kuo mažesniais nuostoliais mums visiems“. Nes jei prašot kažko konkretaus, pavyzdžiui, kaip ta senė, naujo namo, vis tiek gavę namą prašysit rūmų, o tada garbės, nes taip esam sukurti. O gavę tuos rūmus ir garbę taip nukvaksit, kad prarasit viską. Todėl prašyt reikia to, kas mums reikalinga, kas mus augina, prašyt reikia dorybių ir stiprybės susitvarkyt ir su gerais, ir su blogais dalykais taip, kad išliktume ramūs ir pasitikintys Dievu.
Gavę žinių, galiausiai suvoksit, kad viskas priklauso nuo požiūrio, ir kuo sudėtingesnė situacija, tuo daugiau pagundų pasielgti egoistiškai ar pragmatiškai, o tada liksit ten, kur buvot, žvėriškajame žmogaus būvyje. Bet pakilę virš žvėries link dvasingumo ir pasirinkę altruistinį variantą, netikėtai gausit dovaną, situacija išsispręs pačiu netikėčiausiu būdu. O svarbiausia, elgdamiesi altruistiškai, patys jausitės pakylėtai ir kupini energijos, ir koks paradoksas, kai kitiems atrodys, kad jūs esat varge ar skausme, jūsų viduj karaliaus ramybė ir švelnus džiugesys. O būtent tai ir yra rojus žemėje, mūsų vidinė būsena, kas beatsitiktų.
Vakar apie tai kalbėjau su Vasiliu, mūsų draugu čia, pamenat, susipažinau su juo, pradėjusi globoti Zorbą, jis prieš du metus mus užkalbino gatvėje, davė Zorbai skaniukų, taip ir susidraugavom, vėliau Vasilis labai pagelbėjo, kai reikėjo pažiūrėti Zorbą, kol mes buvom Lietuvoje. Tai vakar Vasilis mus pakvietė vakarienei, dalyvavo jo šeima, žmonos tėtis, teta, Vasilio mama su patėviu ir, aišku, žmona Ranija su sūneliu Kaneliu.
Taigi, Vasilis papasakojo, kad jo žmonos tėtis dabar gyvena su jais. Vyras dar nesenas, neturi ir aštuoniasdešimties, bet jau beveik aklas, stiprėja protinė negalia, tad jam reikia priežiūros. Jis visą gyvenimą dirbo vairuotoju, važinėjo autobusais po Europą, mėgo išgerti, žaidė kazino. Dabar, kai sveikatos nebėra, vaikai jį mėto iš vienų namų į kitus, todėl Vasilis įrengė savo name jam kambarį ir pasiėmė uošvį globoti suvisam.
Sako: žinai, anksčiau mes, graikai, buvom kaip kumštis šeimose, jei vienam kas atsitikdavo, visi spręsdavom problemas. Bet valdžia daro viską, kad žmonėms būtų blogiau, ir kad jie taptų savanaudžiai. Mes stengiamės nepasiduoti, juk žinai, graikai visada garsėjo svetingumu, draugiškumu ir stipriomis šeimomis. Bet tai, kas vyksta pasaulyje, mane neramina, mes tampam tokie egoistai, tad kas laukia mano sūnaus ateityje, bijau net pagalvoti…
Kalba Vasilis, tas, kuris nepraeina nė pro vieną benamį šunį nepakalbinęs, visada geros nuotaikos ir pilnas energijos, nes kai tu moki dalintis, tada esi pilnas gyvybės, esi džiugus ir tiesiog laimingas…
Jis kalba, visi vakaroja, bendrauja, šeima kartu… ir aš jaučiu tą energiją ore, tą bendrumą, draugystę, sugebėjimą padėti vienas kitam, nors gal neverta, neapsimoka, gal lai tas senas tėvas, kuris gėrė ir lošė, pasikankina senatvėje, juk nusipelnė. Nenusipelnė. Tiksliau, jeigu jau taip, visi mes nenusipelnėm nieko, čia gimdami, bet gaunam, ir ne mums spręsti, kas ko nusipelnė ir vertas, tegu Dievas sprendžia. O tapę ne vertinančiais, bet duodančiais, tampam ramesni ir geresni patys, taigi, laimingi.
Taigi, kol valdžia, laikmetis, daro viską, kad taptume dar didesni savanaudžiai, egoistai, mes negalim pasiduoti, nes tai vis tiek veda į aklavietę, nelaimingumą, mūsų pačių pražūtį, todėl bandykim išlikti šviesoje ir vienas kito palaikyme. Bent bandykim. Pabandykim.
