Ligita Juknevičiūtė
Aš užaugau tais laikais, kai buvo mokoma, kad būti beraščiu yra gėda. Žinokit, aš iki šiol šventai tikiu, kad su klaidomis rašantys žmonės yra pasmerkti skurdui, bedarbystei, vienatvei ir nelaimingam gyvenimui. Na, gerai, kažkiek ironizuoju, bet mes turėjom labai gerus mokytojus, kurie reikalavo išmokti taisyklingai rašyti bent jau gimtąja kalba, tada gauti išsilavinimą, tada gerą darbą ir gerai gyventi. Tiems, kas blogai mokėsi, o ypač beraščiams, sovietmečiu buvo prognozuojama, kad eis gatvių šluoti, arba, geriausiu atveju, į „Elnio“ batų fabriką Šiauliuose.
Taigi, užaugau komjaunuoliškai tikėdama, kad mano lietuvių kalbos žinios atvers man visus kelius, o į žurnalistiką tai jau tikrai.
Deja, iš pirmo karto neįstojau. Visgi žurnalistiką baigiau. Kurį laiką dirbau labai net sėkmingai ir televizijoje, ir spaudoje, o tada atėjo ta era, kai į komercines televizijas priiminėjo tiesiog gražias merginas, kurios norėjo būti ekrane. Ne visos jos mokėjo taisyklingai rašyti, kai kurios buvo visiškos beraštės, bet jos buvo gražios ir darbščios, ir dar labai labai norėjo dirbti televizijoje ir rodytis ekrane.
Dabar tokio tipo princesės užtvindė instagramus, feisbukus, tiktokus it tokioms pat gražutėms, bet nebūtinai labai protingoms mergaitėms, pasakoja apie savo gyvenimus, dėsto kažkokias filosofijas ir išmintis, dalinasi kasdieniais lūpų putlinimo ar krempudrų bandymo džiaugsmais ir vargais.
Protingesnės ir rašančios be klaidų užėmė dar geresnes pozicijas, jos rašo į Delfi, sėdi nacionalinėse televizijose ir auklėja visus aplinkui, moko kaip gyventi, kokia partija tikėti, buvo aktyviausios ragintojos skiepytis arba remti Ukrainą. Taigi, tapo tikromis influencerėmis, už pinigus galinčiomis pasakyti ar padaryti bet ką. Na, bet jau nukrypau nuo temos.
Vienu metu su darbais darėsi vis prasčiau ir aš ėmiau svarstyti apie emigraciją, bet kažkaip kompleksavau, kaip ten kokioj Anglijoj išgyvensiu, jei nemoku tobulai anglų kalbos, tad padoresnio darbo turbūt nesusirasiu.
Todėl būdama taisyklingo rašymo fanatike, gavau šoką ir tada, kai pažinau užsienyje gyvenančių lietuvaičių feisbukų puslapius ir pradėjau skaityti ten rašančiųjų postus. Aš net negalėjau įsivaizduoti, kad žmogus, nemokantis be klaidų parašyti elementarių žodžių, pavyzdžiui, rašantis „gražei“ vietoj gražiai arba „skanei“, gali turėti gerą darbą užsienyje, nes tos kitos kalbos tai jau juo labiau nemoka net pusę tiek, kiek lietuvių, ir visgi jos kažkaip gyvena, turi nuostabius namus, atostogauja po kelis kartus metuose šiltuose užjūriuose, su normaliais partneriais ir net augina vaikus.
Pasirodo, gali, viską gali, ir dideliam mano nustebimui, jos ne tik ten užsieniuose puikiai gyvena, bet ir ilgainiui tampa išmintingomis damomis, galinčiomis iš tikrųjų kažko vertingo išmokyti kitus.
Iš pradžių buvau šoke, vėliau supratau, kad tai man yra išbandymas, mano puikybės ir stereotipiško mąstymo – juk kas aš tokia, kad spręsčiau, kas ko yra vertas? Dievas yra toks dosnus, kad net beraščiams ar bekraičiams, bekasčiams, berankiams ar bekojams suteikia tokias pat galimybes gyventi, būti laimingiems, mylimiems, sėkmingiems ir turtingiems.
Visi esam girdėję ar turim savo aplinkoj sėkmingų trejetukininkų ir nelaimingų medalininkų, kuriems buvo pranašaujama šviesi ateitis ir kaip minimum ministrų pareigos. Ir kasdien, kiekvieną minutę, esam gundomi įsivaizduoti, kad žinome geriau, kas kitam reikalinga ar kas ko yra vertas.
Netekėk už jo, tėvai prasti, jis kažkoks nenormalus. Neimk vaiko iš vaikų namų, genai gali būti blogi. Negimdyk vaiko, tu juk tokia jauna arba per sena. Nesirink tos profesijos, būsi ten nelaiminga, nieko neuždirbsi, tai ne tau. Skirkis su tuo vyru, matai, jis tau per prastas, gali susirasti geresnį. Nevažiuok ten, juk tau per brangu, neišlaidauk. Nesidėk tos suknelės, ji tave storina, ir šiaip tu stora, jei numestum svorio, gal būtum laimingesnė, bet turbūt toks tavo likimas, ir taip gerai.
Dalinam patarimus į dešinę ir į kairę. Ir patys kartais šventai tikim, kad štai mes tai jau geresni, mums tai jau tikrai labiau skirtas tas sėkmės kelias ir tik mums priklauso teisė į tą verslą, į tą postą, į tą vyrą, į tą sėkmę, į tą komfortą. Nes mes tai jau ne kvaili, mes tai jau geriau žinom, kam ko reikia.
Žydai tai vadina nužiūrėjimu, kai žmogus tiki, kad geriau už Dievą žino, kas ko vertas ir kam ko reikia, esu apie tai jau rašiusi. Ir, beje, ak, tie žydai, vis girdžiu, jie valdo pasaulį, jie tokie ir anokie. Tuomet noriu paklausti: o kas JUMS trukdo tą pasaulį valdyti? Būti tokiems išmintingiems ir ištikimiems savo tikėjimui ir Dievui, kad Jis JUS paskelbtų išrinktaisiais? Kad jūs patys tuo patikėtumėt ir gyventumėt su tuo žinojimu??? A? Kas trukdo?
Taigi, kodėl durniams sekasi.
Schema yra maždaug tokia. Mes esam Dievo vaikai. Turim Jo savybių ir galių, jeigu Juo tikim, pasitikim ir prašom to, kas mums geriausia. Dievas mus myli vienodai. Išklausęs mus, leidžia patirti tai, ko trokštam, jeigu tai labai jau nenutolę nuo mums skirtos misijos ir Dievo plano.
Dr.Joe Dispenza savo knygoje „Jūs esate placebas“ paneigia netgi mitą apie genų įtaką žmogaus sveikatai, įpročiams ir likimui, kuris dar neseniai buvo mums įkaltas kaip nepajudinama mokslo tiesa. Pasirodo, medituojant galima pakeisti genų raišką ir išgydyti netgi genetines ligas, toks mūsų kūnas ir dvasia yra stebuklingas. Ir nereikia eiti į kalnus, meditaciškai veikia ir tikėjimas tuo, kad esi vertas paties geriausio, nes esi mylimas Dievo ir visiškai juo pasitiki.
Taip taip, čia apie tą patį trečią brolį Joną, atseit kvailiuką, kuriam atitenka visi pasaulio turtai ir net princesė. Tas trečias brolis net neabejojo, kad yra tikras laimės kūdikis, buvo geraširdis ir atviras pasauliui, kitaip sakant, laisvas, aukštų vibracijų atsipūtęs personažas, kalbant šiuolaikiniais terminais. Žmonija visada turėjo tas žinias ir įvairiais būdais perdavinėjo jas iš kartos į kartą.
Kabalistas Michailas Laitmanas turi tokį patarimą: „Kas beatsitiktų, dainuok. Sekasi, dainuok, nesiseka, dainuok, nes tu nežinai, kas vyksta iš tikrųjų ir kodėl, tiesiog pasitikėk Dievu ir žinok, kad tai, ką patiri, vyksta tam, kad tu taptum geresnis, kad tavo siela praeitų tam tikrus išbandymus ar pamokas, arba todėl, kad atidirbinėji už kažkokias klaidas, kurių net pats dar nesuvoki“.
Dainuok. Dar pridurčiau, pažink ir stebėk save, kaip tu reaguoji į kito žmogaus sėkmę. Ar pagiežingai, su mintimi, kad kvailiams sekasi? Ar visgi supranti, kad jeigu sekasi net kvailiams, tai tau, tokiam protingam ir tauriam, pasiseks dar labiau, todėl ne pavydėk, o visiems linkėk laimės. Nes kas tu toks, kad spręstum, kas ko vertas ir kaip kas turi gyventi, ko imtis, kur save bandyti, ką mylėti, kam aukotis, kokį kelią ten, kur veda širdis, rinktis.
Geriau pažiūrėk į savo gyvenimą, paklausk savęs, ko tavo siela nerimsta, kodėl tau rūpi tie kiti žmonės ir kodėl manai, kad jie gali atimti tavo sėkmės dalį, kad jei sekasi kvailiui, tai tau tos sėkmės liks mažiau? Jei sekasi konkurentui, tai tavo verslas sumenks? Jei pasisekė draugams, tavo šeima bus nelaimingesnė?
Su manim mokykloj mokėsi toks berniukas, iš gan prastos šeimos, lygtai išgerdavo tėvai, bet jis pats nebuvo kvailas, buvo linksmas, draugiškas, nors ir padykęs. Maniau, jo gyvenimas susiklostys stereotipiškai, baigs kokią profkę, gal dirbs kokiu statybininku, tik vėliau statybininkas tapo gerai apmokama profesija, cha cha, paskui gal prasigers Šiauliuose, kartais sutinku tokių savo gimtajame mieste. Bet tas vyrukas išvyko į Angliją, tapo verslininku, turi puikią šeimą, namus, yra sėkmingas tvarkingas vyras, matuojant bendražmogiškais laimės standartais.
Jeigu mes susitiktume ir papasakočiau jam, kad esu išsiskyrusi, turėjau kone bėgt iš Lietuvos, kai atsisakiau skiepytis ir vėliau buvau apšaukta vatnike, nes rašiau į „Respubliką“, jis turbūt nepatikėtų, nes mano gyvenimo perspektyvos Lietuvoje atrodė krištolinės.
Bet tai mano kelias, mano patirtis, aš jos nekeikiu ir netgi truputį ja didžiuojuosi, kad Dievas man skiria tam tikrus išbandymus ir duoda drąsos ir sveikatos juos atlaikyti ir nepalūžti. O taip pat ir proto suvokti, kad mes esam ten, kur mus atvedė mūsų mintys, įsitikinimai, auklėjimas, įpročiai ir sielos užduotys, kad pradėjus dirbti su savimi, keičiant mintis ir įpročius, galima susikurti tokį gyvenimą, kokio nori, užuot keikus likimą ar patį Dievą.
Todėl nepavydėkite kvailiams, jeigu jiems sekasi. Ir jums pasiseks, jeigu nuoširdžiai prašysit tos sėkmės ne tik sau, bet ir kitiems. Nes būtent to iš mūsų tikimasi, kad mokėtume ne tik prašyti ir imti, bet ir duodi. O ką transliuoji, tą ir gauni atgal. Daugiau apie meditacijas ir savęs pažinimą pasakoju savo feisbuko puslapyje ir stovyklose Graikijoje, į kurias kviečiu tuos, kurie nori patys kurti savo realybę.
