Ligita Juknevičiūtė
Šią savaitę suėjo du mėnesiai, kaip mes darome meditacijas pagal Joe Dispenzos metodiką. Tai iš esmės yra darbas su savim, savo kūnu ir mintimis, ir, žinoma, su Kūrėju, prašant jo to, kas svarbu, nuolankiai sutinkant, kad gausi tai, kas, Dievo manymu, tau yra geriausia.
Ir taip vakar, kaip ir žadama šios metodikos sekėjams, aš išgyvenau stebuklą, kitaip to nepavadinsiu. Negaliu tiksliai papasakoti, kas įvyko, bet tai susiję su naujai atsivėrusiomis galimybėmis. Meluoti negalėčiau, šio įvykio liudininkais tapo du žmonės, jie tikrai skaitys šį tekstą ir, jei meluoju, gali parašyt po juo savo komentarus, cha cha cha.
Ta proga noriu papasakoti, kaip tie stebuklai vyksta, ir kas yra egregorai, kaip juos aiškina žydų ortodoksų rabinas, juristas, tarptautinės teisės ir politikos specialistas, rašytojas, istorikas Michailas Finkelis.
Taigi, madingai nūnai vartojamas žodis „egregorai“ yra tam tikri astralinio pasaulio biolaukai, į kuriuos pasijungę mes sulaukiame pagalbos iš tuose laukuose veikiančių būtybių. Pavyzdžiui, pasijungę į krikščioniškąjį egregorą, sulaukiame Jėzaus ir įvairių angelų pagalbos, pasijungę į Induizmo egregorus, pradedame bendradarbiauti su jų dievų ir demonų pasauliu, kuris ir padeda, ir gali pakenkti, čia jau kaip kam pasiseks. Antikinės šventyklos turėjo savo jėgos vietas, su portalais į Antikos dievų buveines, čia žmonės meldėsi ir sulaukdavo Dzeuso ir kitų dievų pagalbos ar stebuklų. Atėjus krikščionybei, ant tų šventyklų buvo statomos bažnyčios, kad tos jėgos vietos pradėtų tarnauti krikščionybės skleidėjams. Na, o mes dar turim gerą patarlę, su kuo nereikia eiti obuoliauti, tik štai tas nelabasis dažniausiai yra klastingai gudrus, net gali apsimesti geriečiu, kad tik mus suviliotų ir gautų iš mūsų tai, kas brangiausia, tą mūsų brangiausią sielą, kurią, kaip jau minėjau ankstesniuose straipsniuose, irgi ne visi turim, kaip aiškėja, o šiais laikais tai ir ypač lengva tą sielą prarasti, nes tapom egoistais ir materialistais, dėl pinigo ar garbės pasiruošę lengvai su ta siela atsisveikinti.
Žydai sako, kad tik sinagogos nebuvo ir nėra statomos ant buvusių šventyklų. Kaip suprantu, Raudų siena yra ta vieta, kur kalbama tiesiai su Dievu, tuo tikruoju ir vieninteliu, kuris leidžia mums pas Jį ateiti per kitas religijas, mesijus, šventuosius, angelus ir kitokius Jo sukurtus veikėjus, darančius mums įtaką tam, kad jaustumėmės laisvi ir viską rinktumėmės patys.
Taigi, nieko nuostabaus, kad šventose vietose vyksta stebuklai, kad mus saugo angelai, Gabrielius su kolegomis ir savo pagalbininkais, o tie, kas pasijungia į egzotiškų religijų egregorus, irgi sulaukia tam tikrų dovanų, siurprizų, galių ir stebuklų, deja, nebūtinai teigiamai veikiančių gyvenimą, nes kartais mainai į tam tikras galias ar pranašystės dovanas tenka atiduoti sielos ramybę ar netgi pačią sielą.
Einam toliau. Turbūt suprantate, kad pasirinkę karo egregorą, maitinate karų demonus ir jų sferą, o nusprendę būti taikoje ir neremti karo mašinos, skleidžiate taikos ir šviesos vibracijas, eidami į šviesą. Kardą pakėlęs nuo kardo ir krisi, puikiai žinoma, tad, jei tik įmanoma, siūlau visada ir buitiniame, ir globaliame lygmenyje rinktis derybas, draugystę ir taiką.
Dabar apie reinkarnacijas. Žydiškoji tradicija sako, kad reinkarnacija nevyksta tiesmukai, kad tai yra tarsi koks aidas jau čia buvusios sielos, kaip dainuoja Hiperbolė, „Lyg aidas tolimo griaustinio“. Pavyzdžiui, Hitleris nesiinkarnavo į kitą žmogų. Jo pagrindinė sielos dalis lieka tarp kitų sielų dieviškajama lauke, o tam tikra sielos dalis sugrįžta į žemę atkentėti už nuodėmes ir jas atpirkti. Reinkarnacijos koncepcija yra vienintelė, galinti ,,pateisinti“ Dievą, kai vyksta baisūs dalykai ir, rodos, kenčia nekalti žmonės, pats M. Finkelis sako, kad jų kančios per Holokaustą vyko dėl to, kad tam tikros sielos buvo gerokai prisidirbę praėjusiuose gyvenimuose, tad turėjo atkentėti naujuose įsikūnijimuose, žmonėse ar gyvūnuose, tik taip galima paaiškinti, kodėl kenčia, rodos, nekalti ir geri žmonės, vaikai arba gyvūnai.
Taigi kiekvieną kartą, kai imsit savęs gailėtis, prisiminkit, kad patiriate išbandymus ne šiaip sau, kad atėjom į šią žemę mokytis, taisyti klaidas ir pasiekti kuo aukštesnį dvasingumo ir gerumo laipsnį, taip priartėdami prie Kūrėjo. Net, sako, yra sielos, kurios ateina į žemę, pavyzdžiui, mirti už tikėjimą, rabinas Finkelis taip paaiškina, kodėl žuvo tiek daug žydų rudenį per Hamas išpuolius. Šios sielos pasirinko žūti už Izraelį, už savo tikėjimą, nors Dievui to ir nereikia, bet jos dar būdamos kažkur ten, aukštai, nusprendė, kad nori praeiti kankinių kelią, taip parodydamos savo meilę ir ištikimybę Dievui. Įdomu, tiesa? Ir kaip tai suprantama, juk kaip kitaip paaiškinti, kodėl per visokius karus ir suirutes mes visi elgiamės skirtingai, kažkas išeina į miškus žūti ir kentėti, savanoriais, kažkas bėga ir slepiasi, o kažkas iš nelaimių pelnosi.
Tegu pelnosi, vis tiek riekės paskui už viską atidirbti, niekas nepraslysta pro Kūrėjo ir jo pagalbininkų armijos akis, visur yra pusiausvyra, kiekvienas melas, skriauda ar savanaudiškumas atsisuka prieš mus pačius, ir atvirkščiai, kaskart rinkdamiesi būti ne tik egoistais, tiksliau, ne rinkdamiesi, o prašydami Dievo sugebėti taip elgtis, artėjame link Šviesos, iš kurios ir atėjome. To visiems ir linkiu, tuo paskaitėlę apie egregorus ir sielas baigdama, ir tikėdamasi, kad ji buvo įdomi ir naudinga ne tik man, bet ir visiems, ieškantiems žinių ir teisingų pasirinkimų.
