Ligita Juknevičiūtė
Stebėdama save ir aplinkinius, ieškančius laimės, išminties ir gyvenimo prasmės ne tik Dieve, savyje, maldoje, bet ir visame pasaulyje, po šventyklas, egzotiškas gydyklas, džiungles, dykumas, ant Mozės kalno, Jordano upėje ir Lurde, prisiminiau vieną dalyką. Ir tai mane pačią labai nustebino, nes supratau, kad mes viską žinome, viską galime suvokti, tereikia įsiklausyti arba prisiminti tai, kas mums duota.
Labai aiškiai visą gyvenimą prisimenu vieną vakarą vaikystėje, kaime, kai man buvo labai nedaug metų, gal kokie šešeri ar septyneri. Tos vasaros būdavo labai gražios, bet ir labai filosofinės, nes ilgėdamasi tėvų, ypač mamos, per tuos kelis mėnesius labai daug skaitydavau, mąstydavau, svajodavau ir fantazuodavau, tad galima sakyti, tuo metu manyje, matyt, ir susiformavo kažkokia užgrūdintos dvasios pasakorė. Chi chi.
O buvo taip. Pamenu, guliu kaime tamsoje už spintos, tokia spengianti tyla tarp miškų, jau beveik miegu, troboj tamsu tamsu, kitam kambaryje miega diedukai. Ir aš, matyt, mąstydama apie tai, kas būtų, jei, pavyzdžiui, numirtų mano mama, pradedu suvokti, kad nėra mirties. Kad žmogus miršta, tada suyra, tada toj vietoj užauga gėlė, žolės, kažkokia gyvybė. Kad žmogus tiesiog tampa gėle. Arba medžiu.
Pamenu, kad tuo metu nuoširdžiai ir aiškiai supratau energijos amžinybę, neįsivaizduoju, kaip man tos mintys atėjo, nes tikrai buvau labai mažytė, net ne paauglė. Ta iš po žemių besikalančios gėlės vizija iki šiol aiškiai stovi akyse…
Taigi, man tebuvo šešeri, nereikėjo jokių mokslų dar, nei dvasinių praktikų, kad tai suprasčiau ir nustočiau bijoti mirties. Su amžiumi, metams bėgant, žinoma, kad ta baimė vienokia ar kitokia atsirado, už save, už artimuosius, normalus savisaugos instinktas visada buvo. Bet kaip aš tada ir iš kur gavau tas žinias, kuriomis net suaugę nemoka ir negali naudotis, negali jomis patikėti ir suvokti, kad viskas yra amžina, kad siela niekur neišnyksta, tik keičia pavidalus?
Aišku, aš dabar nemanau, kad mes tampam augalais po mirties. Beje, kabalistai sako, kad žmogaus evoliucija yra tokia. Žemiausia stadija, kai žmogui rūpi tik daugintis ir maistas, vadinama negyvosios gamtos, na, prilygsta akmens ar žemės grumsto būviui. Tada eina pinigų poreikis, žmogus jau yra augalo būsenos. Tada, jeigu labai prireikia garbės, žmogus tampa žvėrimi. Beje, ne veltui atsirado barakudų terminas, o pinigų ištroškę žmonės kartais sužvėrėja, pastebėjote?
Kai žmogus pradeda trokšti dvasinių žinių ir jų semtis, tada tampa žmogumi. O kai užduoda klausimą, ko atėjo į šią žemę, ar gali ne tik imti, bet ir duoti – taip, kaip Dievas, kai pradeda ieškoti ryšio su Dievu, tik tuomet pradeda eiti dvasingumo keliu ir gimsta siela.
Iki tol ta siela miega ar kažkur skraido, nežinau tiksliai, bet daugybė žmonių gyvena be sielos, įsivaizduojate? Valgo, miega, dauginasi, uždirba pinigus, puikuojasi šlove, ir tik tada, kai išmoksta sąmoningai duoti ir eiti link Dievo, toji siela pradeda augti ir kilti kartu su žmogum į šviesą. Štai kodėl taip svarbu save stebėti, pažinti, kad nenukristum vėl į besielio augalo ar beširdžio žvėries, bet kokia kaina kalančio pinigus, būseną.
Žinau, ne visiems patiks, ką parašiau, bet aš niekada nesugebėjau ir nesiekiau įtikti visiems, o ir žinios žmogui atskleidžiamos ne tam, kad patiktų, o tam, kad mes pradėtume judinti smegenėles ir mąstyti apie savo gyvenimus iš dieviškumo perspektyvos.
Kadangi buvom sutverti egoistais, tai šventai tikim, kad net Mozei ant kalno Dievas turėjo pasakyti tai, kas mums patiktų. Bet nepasakė, cha cha, tai, kas pasakyta, yra taip sudėtinga ir neįmanomai sunkiai vykdoma… Pasirodo, tyčia irgi, nes jei būtų paprasta, mums nereikėtų Dievo pagalbos.
Taigi, įsakymai laimingam ir teisingam gyvenimui buvo duoti tam, kad mes nuolat prašytume Dievo pagalbos, jų laikantis. Kai iš mūsų gyvenimų išnyko Dievo sąvoka, žmonės visiškai nuklaiko, nes dorai ir laimingai gyventi patiems, pasirodo, misija beveik neįmanoma. Vakaruose Dievą naikino kaip senovišką atgyveną, o sovietikai – kaip buržuazinį atavizmą…
Ir taip pasaulyje per paskutinį šimtmetį užderėjo ištisos kartos be Dievo, kurios bando gyventi taip, kaip išeina, kaip jiems atrodo, taip, kaip tam sovietiniam šūkyje, kad jeigu Dievo nėra, vadinasi, viskas galima…
Ir turim šiandien tą, ką turim. Skyrybas, depresijas, narkotikus, pasimetimą dėl lytiškumo, ištvirkimą, begalinėj kančioj ir pasimetime besiblaškantį žmogų, kuris nežino, į ką atsiremti, nes nei vaistai, nei alkoholis, nei vis nauji partneriai, aštrūs pojūčiai, pirkiniai, pramogos, narkotikai, sėkmė, darbas negali numalšinti vidinės kančios ir tuštumos pojūčio… Nes tik Dievas myli besąlygiškai, suteikia pilnatvės ir kantriai laukia, kada pas jį pareis tie sūnūs palaidūnai ir dukros paklydėlės.
Ir pareina… kažkas atsigręžia į Dievą karo lauke, kažkas ligos patale, kažkas tada, kai artimuosius ištinka nelaimės… Kažkas niekada… ne šitam gyvenime… Kažkas vis dar pakeliui, erzina likimą, delsia, bando gudrauti…
Neprigudrausim. Kuo anksčiau padarysim reviziją su savim ir savo sąžine, tuo ramiau bus širdyje, o ramybė yra brangiausia, kas mums buvo duota nuo pradžių…
Tada vaikystėj mane, vaiką, Dievas nuramino, atsiuntęs tokį suvokimą, kad nereikia bijoti nei tamsos, nei vienatvės, nei mirties, nes mes esame viskas. Vientisa. Gyva. Tikra. Ramu. Tereikia užsimerkti ir įsiklausyti į save ir į tą virpesį, kuriame dabar sklendžiame. Su meile ir pasitikėjimu. Užsimerkti ir nurimti. Ramybės visiems.
