Ligita Juknevičiūtė
Kiekvieną kartą sėsdama rašyti šiuos tekstus nežinau, ką juose parašysiu, bet pradėjusi sustoju tik tada, kai suprantu, kad Gana yra gana. Kaskart nustembu, kad gavosi kažkoks rišlus tekstas, ir tai man yra dar vienas įrodymas, kad visą laiką esam vedami, svarbu pradėti eiti. Daryti, kurti, judėti, išdrįsti.
Taigi praeitą savaitę pagaliau išsiruošiau už jūrų marių į Londoną, susitikti su dukra ir krikšto dukros šeima, nes per Kalėdas nebuvom Lietuvoj, o dabar pagaliau susitikom, pasimatėm ir tokias kaip ir mažąsias Kalėdas pasidarėm, su skania vakariene jaukiuose krikšto dukros Evelinos namuose, dovanomis, rankdarbiais, nes turėjau mažajai Izabelei nupiešti baleriną. Tada piešėm visos kartu su dukra, su baleto sukinių, taip taip, sukinių visokių, o ne suknių, demonstravimu, visokiais špagatais ir pašnekesiais apie gyvenimą, net dukterėčios šuo pademonstravo, ką moka, žodžiu, širdis atsigavo, pabuvus tarp savų, tarp mylimiausių.
Pasimačiau Londone ir su vaikystės drauge Reda, su kuria nuo pirmos klasės draugavom, pastabomis mokytojai mūsų knygutes margino už tą žvengimą ir mandrumą, tada Dailės mokyklą kartu baigėm, pankavom, į pirmus pasimatymus su bernais kartu ėjom, žodžiu, tai tokia draugystė, kur susitinki kas keli metai ir, rodos, vakar išsiskyrei, ir bajerius mūsų suprantam tik mes pačios kai kuriuos, ir maivytis vienai prieš kitą nereikia, ir draugystė ta be jokio išskaičiavimo ar konkurencijos.
Tad išsikalbėjom su Redute nuoširdžiai, širdis atsigavo, aišku, padėjo ji mums tam Londone susiorientuoti ir apsistoti, pavežiojo, paglobojo, tad išvykau su širdimi pilna gerumo ir ramybės, kad viskas gerai su pasauliu, kol jame gyvena tokie laisvi ir gražūs žmonės, mylintys tave besąlygiškai, tiesiog už tai, kad esi…
Na, o dabar apie Londoną. Didelis, tirštas, kunkuliuojantis. Tiek daug jame visko, ypač žmonių. Visokių. Ir visi kažko nori, kažkur lekia, ir visi tokie skirtingi, tokie įdomūs, spalvoti… Ir niekam nerūpi, ką tu čia veiki, kokios tavo pažiūros ar suvokimas apie tai, kas pasaulyje vyksta. Tuo pačiu ir atidūs vieni kitiems žmonės, nes kitaip tiesiog neišgyventų, geranoriški…
Pirmą dieną apsilankėm miuzikle, žiūrėjom ,,Mamma Mia”, labai norėjau su dukra jį pažiūrėti, nes, na, ten Graikija, senoji geroji Abba. Labai smagu buvo, po spektaklio visa salė šoko, dainavo kartu su artistais…
Prieš spektaklį, pakeliui link Kovent Gardeno, pasivaikščiojom po Soho. Ten toks seksualinių mažumų susitelkimo rajonas, barai visokie ta tema, vyriškiai bučiuojasi gatvėje, žodžiu, ta vadinamoji laisvė, kaip ją supranta klasikinis leftizmo užliūliuotas vakarietis.
Einant gatve mus aplenkė vyriškis, labai stilingai ir puošniai apsirengęs, su lazdele, skrybėle ir įliemenuotu odiniu paltu, ilgaauliais batais, tikras dendis… Matėsi, kad jis yra tas tipinis Soho veidas, kad tai jo teritorija, o mes – tik smalsūs priklydėliai pakeliui į savo senamadišką ,,Mamma Mia” Kovent Gardene… Prasilenkiant jis atsitrenkė į mus, žioplinėjančius, ir nepatenkintas kažką suburbėjo išdidžiai, paauklėjo, kad turėtume būti atsargesni, žiūrėti, kur einam, ar kažką panašaus.
Nulydėjau jį žvilgsniu, o tada jam susipynė kojos, ir jis taip tėškėsi ant šono, taip skaudžiai ir pavojingai, kad išsigandau, jog jam galėjo lūžti ranka, nepaisant to, kad rėmėsi dramblio kaulo rankenos lazdele… Aiktelėję instinktyviai supuolėm to gražuolio kelti, gal penki žmonės, kažkokie japonai gal, ėję pro šalį.
Gulėjo tas plonas kaip žiogas pagyvenęs dabita ant šaligatvio bejėgis, keikėsi ir aimanavo, tokį skausmingą pažeminimą patyręs, ir tik prašė paduoti lazdelę. Prišokom keliese, aš padaviau lazdą, Artūras su kitais turistais jį pakėlė už pažastų, tada supratau, kad gražuolis yra įkaušęs. Tik dabar jo veide nebebuvo nė lašo arogancijos, jo senyvas gražus veidas buvo kaip vaiko, išsigandęs, nustebęs ir nušvitęs iš laimės, jis vis dėkojo, rodė vaikiškai nubrozdintą ranką, sakė, ačiū, jums, žmonės, ačiū, ačiū labai, jūsų tiek daug, jūs visi puolėt mane kelti, jūs tokie skirtingi, iš viso pasaulio, tokie skirtingi, bet jūs man padėjot nukritusiam, pakėlėt mane, kaip aš myliu šitą miestą. Visa arogancija buvo išgaravusi, tik raudoni lakuoti nagai priminė, kad jis kitoks, vietinis ir ypatingas, Soho grynuolis, kad vos prieš minutę jis į mus žiūrėjo iš aukšto, nes mes, banalūs heteroseksualai su vaikais, įžengėm į specialiai laisvesiems sohiečiams skirtą teritoriją…
Tai va taip ir gyvenime, taip visada. Vos tik mes nusprendžiam, kad esam geresni už kitus ir dar kaip nors arogantiškai pademonstruojam savo išskirtinumą, iškart gaunam per nosį. Pamenat, kas buvo užrašyta Delfuose? Akiplėšiškas pasipūtimas – didžiausia blogybė, saikas – didžiausia dorybė, pažink savo sielos gelmes…
O kaip jas pažinti, jei nuolat bėgi… Nėra kada… Miestai sausakimši, prekybos centrai sausakimši, pramogų vietos sausakimšos, nei į baletą, nei į miuziklą bilietų paskutinę minutę negausi, nebent už daug pinigų, baleto bilietas balkone kainuoja šimtą svarų, pigiausias bilietas į miuziklą dvidešimt penkis svarus, parteryje trigubai brangiau. Tiesa, gražiausios galerijos ir svarbiausi muziejai nemokami.
Nacionalinė Britų galerija Trafalgaro aikštėje su visais šedevrais, Mikelandželu, Leonardo da Vinčiu, Rembrantu ir Mane nemokama, eik, grožėkis. Ir eina žmonės, stovi eilėj prie galerijos, grožisi tais šederais, kas piešia atsisėdęs, kas su vaikais aptarinėja paveikslus , antikinius siužetus, biblijines scenas… Žiūriu aš į tuos grožius ir mąstau, kas atsitiko su žmonija, kodėl šiuolaikinis menas toks lėkštas pasidarė, tie siužetai tokie nykūs, kažkokia buitis arba pornografija, jei aktas, tai būtinai tas modelis kažkoks išsižergęs, anatomiškas, šokiruojantis. Kodėl tuose senuosiuose darbuose, nors ten irgi nuogybės, nėra nė lašo vulgarumo? Todėl, kad visi senieji darbai buvo apie Dievą. Ar bent jau dievus, jeigu tai Antikiniai siužetai. Prieš tapydamas kokią Mariją ar Kristų, ar ikoną kokią, juk turi melstis, prašyti to šventojo sutikimo jį nutapyti, taigi dailininkai, kūrę tuos darbus, buvo pasijungę į dievišką lauką, kuris juos ir įkvėpdavo, ir padėdavo tuos šedevrus sukurti, mąstant tauriausių amžinųjų temų būsenoje. Ir jie, tie rembrantai ir mikelandželai, juk mąstė, įdomu, ar patinka tam šventajam mano darbas, ar pačiam Viešpačiui patinka, kaip aš pavaizdavau tą angelą Mykolą, smeigiantį į drakoną savo ietį?
O šiuolaikiniuose paveiksluose Dievo juk beveik nebeliko. Nei Dievo, nei sakralumo, nei suvokimo, kad žmogus be Dievo yra tik tas arogantiškas žiogas lakuotais nagais, silpnas, juokingas, bejėgis. Tapantis save, kažkokias savo būsenas, terliojantis, filmuojantis, kuriantis kažką buitiško, besiknaisiojantis savyje, bet knaisiojimasis be tikrų žinių, kurios remiasi į mūsų dievišką prigimtį, ir yra tik knaisiojimasis, o ne savęs pažinimas, toks besigrožintis savimi, bet tik per tą siaurą arogantišką puikybę, įsivaizdavimą, kad kažkam įdomios jo genitalijos ar pasimetęs žvilgsnis iš instagramo.
Bet Dievas kantrus, jis leidžia mums klaidžioti, blaškytis, grožėtis savim, tada nusivilti, nusivilti tiek, kad pagaliau ateinam pas Tėvą. Visi ateinam, anksčiau ar vėliau. Ir tada nurimstam.
Kuo greičiau ateisim, tuo mums patiems bus geriau. Ir viskas bus gerai, visais bus pasirūpinta tiek, kiek reikia, kiek mes patys to sieksim.
Ramybės visiems ir pasitikėjimo Dievu, jei kas nors neaišku, nežinote, ar teisingi jūsų vertybiniai vektoriai, tiesiog paklauskit, ar tai, ką aš darau, kaip mąstau, patinka Dievui? Manau, lengvai rasit atsakymą, o jei kažkas neaišku, viskas yra surašyta, viskas jau pasakyta, tereikia atsiversti tas knygas ir perskaityti. Mozė juk iškalė akmenyje, tai skaitykim.
