Ligita Juknevičiūtė
Šiandien noriu pakalbėti apie tai, kas mane Graikijoje ypač žavi ir maloniai stebina. Pirmiausia, tai nesumeluotas ir labai asmeniškas graikų patriotizmas. Tas patriotizmas pasireiškia ne tik Graikijos vėliavų iškėlimu prie kiekvieno namo, bet pirmiausia per pagarbą savo šeimai, savo miesteliui ar kaimui ir šalies istorijai. Aišku, po dieviškos apsaugos sparnu.
Dievui, artimui, Tėvynei čia yra ne šūkis, o realybė.
Beveik visose tavernose ar parduotuvės čia pamatysi ne tik Kristaus ar kokio nors šventojo atvaizdą, bet ir šeimynines nuotraukas, išrikiuotas lentynoje virš kasos, tarp visokių apdulkėjusių butelių ar suvenyrų, ar sukabintas ant sienų.
Tavernų savininkų, jų tėvelių ar senelių nuotraukos puošia ir privačius gydytojų kabinetus, duonos kepyklėles ar stilingas saldumynų parduotuves. Neretai tie senoliai ir sukinėjasi čia pat, kas dar turi nors kiek sveikatos, klientams padengia stalą, atneša vandens ar tiesiog sėdi prie tavernų įėjimų ir stebi veiksmą gatvėje ar pačioje kavinėje.
Prie mūsų namų esanti taverna Peri Anemon – irgi šeimyninis verslas, visa šeima čia gyvena nuo aštuoniolikto amžiaus, tik maža žvejo trobelė palei kelią tapo sandėliuku, o šalia išdygo erdvi taverna, kurios antram aukšte moderniam stilingam name su dviem įstiklintomis palmėmis gyvena visa šeima, trys kartos.
Taigi, vasarą klientai sėdi lauke prie jūros, tarp visokių amforų ir stilingų graikiškų dekoracijų, o žiemą sulenda į vidų, nes vėjuota ir norisi šilumos prie židinio.
Papunis, tai yra tėvukas, taip meiliai vadinamas tavernos savininko Periandro tėtis, jau garbaus amžiaus, žengiantis į šimtmetį, dažniausiai sėdėdavo gatvėje ir stebėdavo praeinančius kaimynus ar mus, klientus. Jis neprigirdi, garsiai kalba, bet net ir su nemokančiais graikiškai visada susikalbėdavo, mus irgi vis pakalbindavo, ką mes čia veikiam ir kiek dar būsim.
Kartą į tavernos prieigas, tiesiai ant šaligatvio, įlėkė nuo gatvės automobilio nesuvaldęs vairuotojas, gal net išgėręs, vos neįsirėžė į Papunį, tiksliau, jis tuo metu nesėdėjo savo vietoj prie įėjimo, ir pro šalį ėjusią Periandro ir Stavrulės dukrą, paauglę Dionę. Per stebuklą Papunis liko gyvas ir nesužeistas, nuo tada jis prie tavernos nebesėdi, bet kartais dar nusileidžia iš namų antram aukšte, pasėdi viduj tavernos, nuvažiuoja savaitgaliais su proanūke ir žmona į miestą suvalgyti kokį saldumyną, nors jam ir nelabai galima, na, bet retkarčiais taip pasilepina.
Tą dieną jis pasipuošęs gražiu kostiumu išdidžiai užeina į taverną, remdamasis lazdele, proanūkė jį paima už parankės, žmona, dar energingoji Sofija, sėda už vairo, ir visi trys su proanūke išvažiuoja pasižmonėti.
Tavernų sienos čia nukabinėtos ne tik šeimos, senelių, prosenelių, bet ir senomis fotografijomis su to miestelio retro atvaizdais, kadaise ten gyvenusiais ar dar tebegyvenančiais žmonėmis, kurie dar jauni šypsodamiesi žvelgia iš senų nuotraukų į mus, gyvenančius šiandien. Senos gatvės, tiltai, dar neapstatytos jūros pakrantės, praeitis primena šiandieniniam žmogui apie tai, kad jis turi savo gražią istoriją, kuri yra svarbi.
Kartą susipažinau ir kalbėjau su netoliese išdygusio madingo pliažo baro vienu iš savininkų, svarstėm idėją jo patalpose atidaryti meno dirbinių parduotuvėlę. Jam patiko mano paveikslai, tad jis pasiūlė juos ir visokius gražius dalykėlius pardavinėti patalpoje už baro, kuri stovėjo tuščia.
Sakau tam savininku, o kaip jūs tą butiką pareklamuosit, ar galėsit palei kelią pastatyti kokią reklamą, kokį nors paveikslą ryškų ar plakatą su informacija, kad pro šalį važiuojantys žmonės ar į barą atvažiavę užsuktų, kad matytų, jog čia ne tik baras, bet ir butikiukas. Tas graikas sako, nea, negalim ryškios reklamos statyti, nebent labai kuklią, juodai baltą, kaip ir pats pastatas kiklados stiliumi. Juk matai, mūsų klubas baltas, kaip tie visi graikiški namukai nuo Santorinio iki tolimiausių Graikijos Kiklados salyno kampelių… Sakau, kodėl? Sako todėl, kad darkyti aplinką kažkokiais ryškiais užrašais, architektūros stiliais, reklamomis ar plakatais draudžiama, Graikijoje svarbiausias peizažo akcentas turi būti jūra ir gamta, o ne kokie nors rėksmingi plakatai ar kavinių iškabos. Aš vos nenugriuvau.
Ir tikrai Peloponese net palei greitkelius nepamatysi nė vieno, pabrėžiu, nė vieno reklaminio skydo su kokio nors politiko, prekybos centro, radijo stoties dažnio ar komercinio objekto reklama. Tų reklaminių skydų apskritai nėra – ar galite tuo patikėti, važiuoji šimtus kilometrų ir matai tik gamtą ir kelią, medžius, avis ar namukus, įsivaizduojate? Nuo Vilniaus iki Kauno, kol nuvažiuoji, vien plakatai, vos spėji skaityti užrašus ir reklamas, o čia nė vienos reklamos… Tik jūra ir gamta, namukai, čerpės ir kiparisai, žydintys rododendrai, apelsinai ir rožės, avys, šunys , žmonės, akmeninės tavernos ir kokia pašiūrė palei kelią su apelsinais, bažnyčios ir benzino kolonėlės…
Tai dabar bandau prisiminti, kiek Lietuvoj yra kavinių, kur savininkai išsikabinę savo ir artimųjų nuotraukas? Aš apie šventus paveikslus nekalbu, čia išvis būtų Lietuvoj sensacija, jei kur nors Vilniaus senamiestyje toks restoranas atsirastų, su Kristum virš baro ar kasos aparato, nebent dėl bajerio kokie hipsteriai taip padarytų, kaip sakoma. Kad skandalą sukeltų.
Ir kodėl mūsų janinos, petrai ir antanai nedrįsta kur nors Pagėgiuose ar Plungėj savo kavinėj iškabinti ant sienos senų tos vietovės nuotraukų, savo prosenelių atvaizdų? Gėda? Nemadinga? Neįprasta? Tai palikta dabar visokiems etnografiniams ar kraštovaizdžio muziejams, kurių beveik niekas nelanko… O jau Vilniuje tiek daug vietų, kur lankydavosi mūsų garsiausi menininkai, poetai, rašytojai, politikai, filosofai, visa Pilies gatvė tokia, ar ten kabo kur nors bent viena nuotrauka, kurioj nors kavinėj, galerijoj ar parduotuvėj, primenanti apie tuos laikus, kai ten virė gyvenimas. Ai, tiesa, Stikliuose, kiek pamenu, kabo nuotraukos su keliom garsenybėm, kurios tam viešbuty gyveno, Džeremi Aironsu lygtai. Na, ir savininkų lygtai nuotraukos yra. Viskas. Kodėl? Ar mes gėdijamės savo šeimos, savo istorijos, ar esam verčiami gėdytis, ir kompleksuoti dėl to, kas mums svarbu? Ar svarbu? Dievas. Artimas. Tėvynė… Ar kada nors bus kitaip, ar visi tie išvykėliai emigrantai jau nebesugrįš ir tokių kavinių nebeatidarys?
Sugrįš. Aš noriu tikėti, kad sugrįš. Aš labai aiškiai matau gimstančią naują Lietuvą, kuri prasidėjo…Ne, ne nuo Landsbergio… Nuo sveikuolių vado Dainiaus Kepenio. Neseniai su lietuviais čia, Graikijoje, diskutavom, koks nepriklausomybės laikų žmogus Lietuvoje padarė daugiausiai naudos ir pakeitė Lietuvą į gera. Aš manau, kad Dainius Kepenis. Jo sveikuolių stovyklos išaugo į visą armiją sveikų, stiprių, žvalių ir drąsių žmonių, kurių šiandien pilnos Lietuvos eketės. Tie žmonės, net neabejoju, reikalui esant ir gintų Lietuvą, ir turi potencialą sukurti ją naują ir labai gražią, šviesią ir blaivią. Nes patys yra tokie, sveiki, džiaugsmingi, blaivūs, ryšyje su Kūrėju ir spinduliuojantys meile gyvenimui. Labai noriu tikėti, kad tokia Lietuva ir bus , nes tas sveikuoliškas virusas plinta gan sparčiai, tie žmonės turėjo ir dar turės parako išgyventi visas pandemijas ir valdžios išdavystes.
To šįkart ir noriu palinkėti mums visiems – sveikatos, sveiko proto, kūno ir dvasios vienybės su Dievu. Nebūtinai eketėj, pradžiai užteks bent pasimankštinti ir nebežiūrėti televizoriaus kokį mėnesį, pasimelsti, pamedituoti, pasilabinti su kaimynu, o tada pamatysit, kas bus. Bus gerai, tikiu tuo, viskas bus gerai.
