Ligita Juknevičiūtė
Paskaičiau komentarus po savo feisbuko postu, kur klausiau apie jus dominančias temas, tad pratęsiu pastebėjimus apie Graikiją ir čia vykstančius dalykus.
Neretai gaunu užklausų dėl gyvenimo čia, būna, kad ir atvažiuoja žmonės ilgesniam ar trumpesniam laikui. Pirmiausia noriu padrąsinti tuos, kurie nedrįsta keliauti ar bent jau trumpam išvykti iš namų. Mums ne šiaip kyla tokios mintys. Nes jeigu jau užsinorėjote, vadinasi, reikia. Ir kuo baisiau atrodo tą permainą ar išvyką padaryti, bet norisi, tuo labiau reiškia, kad tikrai reikia išvykti.
Nebūtinai tai reiškia, kad jeigu atvyksit į Graikiją mėnesiui, tai tokiam laikui ir liksit. Būna, kad atvyksta žmonės pusmečiui, bet neišbūna ir kelių mėnesių. O būna, kaip mes, kad atvykom mėnesiui, bet likom jau antriems metams. Net savaitė, praleista kitoj šaly, privers jus daug ką permąstyti, suvokti kažką naujo apie save ir savo gyvenimą, galbūt pasės mintį, kuri bus įgyvendinta tik po metų ar dešimties – juk man irgi reikėjo čia atvykti kelis kartus, kad likčiau ilgesniam laikui.
Bet neprisirišu ir prie dabartinės situacijos – jeigu permainų vėjai papūs, keliausiu ten, kur reikės, pasitikėdama Dievu, o ne savo baimėmis ar kažkieno ribotu suvokimu apie pasaulį, save ir kitus. Mes gimėme laisvi, sukurti pagal Kūrėjo paveikslą, ir kuo labiau kabinamės į saugumo jausmą išoriniuose laikinuose dalykuose, tuo daugiau gauname nesaugumo, nes kabintis reikia į savo dvasinę stiprybę ir žinojimą, kad mumis bus pasirūpinta.
Nesakau, kad išvykę išspręsite visas jus kamuojančias vidines ar išorines problemas. Jeigu nepradėsite dirbti su savim, su savo mąstymu, anksčiau ar vėliau bet kurioj pasaulio vietoj irgi pradėsite bambėti ir skųstis. Tiesiog ten, kur šilta, daug saulės, procesas link bambėjimo užtruks, kurį laiką būsit užliūliuoti euforijos dėl permainų, gražių vaizdų ir nuotykių.
Delfuose virš Apolono šventyklos buvo parašyta: „Nieko nereikalingo. Saikas – visų kilniausia. Akiplėšiškas pasipūtimas – visų blogiausia. Pažink savo sielos gelmes“. Iš esmės tai Dekalogas ir visa dieviškoji išmintis trijuose teiginiuose. Žmonės keliavo į Delfus, stovėjo kilometrinėse eilėse, kad iš pranašautojos, uostančios paslaptingas dujas, sužinotų ateitį, bet visi atsakymai buvo parašyti tiesiai prieš juos.
Jei jie būtų įsiklausę į šiuos žodžius, nereikėtų jokių Delfų pranašių. Juk esam sukurti kaip besočiai žviegiantys alkani paršeliai, amžini egoistai, kurių norus Dievas meiliai tenkina nuo ryto iki vakaro, taip jau yra, ir nereikia dėl to sielotis, užtenka žinoti ir prašyti Dievo pagalbos gyventi taip, kad ne tik tas egoizmas mus valdytų, bet ir sugebėjimas duoti.
Taigi, kas buvo parašyta Delfuose, tinka ir šiandien. Saikas – didžiausia dorybė, čia telpa ir negeisk svetimo turto ar moters, neturėk kitų dievų, vertink tai, ką jau turi, neburnodamas, kad per mažai, nevok, nepaleistuvauk…
Akiplėšiškas pasipūtimas – didžiausia blogybė, čia turbūt apie puikybę, Dievo vardo naudojimą piktam, burnojimą, koks jis neteisingas, ir įsivaizdavimą, kad žinom geriau už jį, kaip turi būti, nepagarbą tėvams, melavimą, manipuliavimą, lipimą per galvas, nesugebėjimą dirbti su savo egoizmu, amžiną norą varžytis, būti teisuoliu, žinančiu geriau už patį Dievą, kam ko reikia ir kas ko vertas…
Ir finale, pažink save. Pažink save. Bet kurioj situacijoj, kuri tau atrodo bloga, neteisinga, paklausk savęs, kodėl aš taip reaguoju, kas aš, kaip aš matau pasaulį, kiek manyje tų savybių, kurias taip noriai rakinėju kituose. Kodėl aš nuolat piktinuosi ar jaučiuosi auka, ko aš bijau, kodėl nepasitikiu Dievu, kad nedrįstu išeiti iš aukos būsenos, ir kodėl įsivaizduoju, kad mano patarimai tiems, kas jų neprašo, yra verti daugiau už kakutį ant pagaliuko.
Ir aš šitą straipsnį rašau iš egoizmo, kad jausčiausi svarbi ir reikalinga turbūt, laimei, ir dėl to, kad prašot tų patarimų, kad perskaitę mano rašinius, pasijuntate geriau, susimąstot apie tuos svarbius dalykus, tai gal patinka Dievui ta mano veikla, kitaip tai tebūtų grafomanija vulgaris.
Būna, kad manęs klausia, koks tas gyvenimas Graikijoje, ir nedrįsta čia atvykti, nes, pavyzdžiui, Graikijoje žiemą daug kur nešildomi namai, nėra radiatorių, daug kas šildosi elektra ar kokiais židiniais, tiesia ant marmuro grindų kilimus, kad namie būtų šilčiau. Mūsų name, laimei, yra radiatoriai, tad bute apie aštuoniolika laipsnių. Tai įsivaizduokit, žmonės mieliau brenda per pusnis nevalytomis gatvėmis, stringa sniege ir mojuoja kastuvais, negu išdrįsta išvažiuoti ten, kur švarios gatvės ir dieną galima degintis, o jūroj maudytis, bet kartais žiemą namie yra vėsoka, nes naktimis čia atšąla iki penkių ar dešimties laipsnių.
Kodėl? Todėl, kad baisiausia yra pakeisti mąstymą, o ypač tapti niekuo. Lietuvoje visi esam kažkas, turim savo pažįstamų ar draugų, giminių ratą, kur esam aiškiam statuse, o išvykę svetur tampame niekuo. Aišku, išskyrus tuos atvejus, kai jus siunčia į Briuselį, Europarlamentą arba esat pasaulinė žvaigždė, atpažįstama net Afganistane. Bet tokių beveik neturim Lietuvoj, gal tik senoji aktorių karta tokie buvo, juos visa Eurazija žinojo, ar kokia Ingeborga Dapkūnaitė, bet ir ji Londone metro važinėja, ne limuzinais.
Taigi, jei mąstote apie atvykimą į Graikiją, nesvarbu, atostogoms, gyvenimui ar, pavyzdžiui, į mano moterų stovyklą, pirmiausia paklauskit savęs, kodėl aš ir noriu, ir bijau? Ir paaiškės, kad mes bijom visai ne to, kas mūsų laukia, o tiesiog išeiti iš tos banalios komforto zonos. Nes jei padarom kažką neįprasto, mūsų smegenys nustoja gaminti tam tikras medžiagas, prie kurių esam įpratę, ir pradeda gaminti kitas, o tai ne visada malonu. Tai ir gerai, ir sudėtinga. Nes darydami tai, kas įprasta, ir liekame tokie patys su tokiu pačiu gyvenimu. O darydami kažką nauja, kuriame naujus save ir savo gyvenimus. Juk giliai viduje visi jaučiame, kad esam ypatingi, turim kažkokias misijas, talentus ar šansą pasijusti stebuklingu Dievo vaiku.
Neraginu visų važiuoti į Graikiją, rašau čia tiems, kas nori padaryti kažką naujo, bet nedrįsta. Galbūt pradžiai užteks perskaityti kokią nors keistą knygą, ne romaną, o saviugdos, padaryti mankštą, užsirašyti į karoliukų vėrimo ar šokių kursus ar nueiti į susitikimą su kokiu nors keistuoliu, paklausyti, ką kalba krišnaistai ar kinų medicinos dėstytojai. Aplankyti užsienyje gyvenančius vaikus ar draugus, jei iki šiol dar neišdrįsote. Pajusti tą būseną, kai labai norisi, bet nedrąsu, ir belieka pasitikėti Dievu. Ta nežinomybės ir nesvarumo būsena, kai ją įveiksit, ir vėl pasijusit ramiai ir užtikrintai, suteiks jėgų eiti toliau, svajoti, nes jau būsit padarę kažką tooookio. Kas tas tooookio, spręskite individualiai.
Kelias į sąmoningumą ir savęs pažinimą nėra lengvas, bet labai įdomus. Jis neišvengiamai visus ištinka, šiame ar kituose gyvenimuose, čia jau kaip kam lemta ar pasiseks. Bet šiuo metu tai vyksta ypač sparčiai ir masiškai, nes toks laikas. Išgyvensim ir jį, palaikydami vieni kitus, įsikibę į Tėvo skverną. Laikykimės su meile ir pasitikėjimu. Štai šalia manęs snaudžiantis Zorba irgi ne iš karto tapo lepūnėliu, turėjo ir ant grandinės pagyventi, bet ar ne stebuklas, kad dabar drąsiai ropščiasi į lovą ir knarkia joje lyg visą gyvenimą būtų taip ir gyvenęs?
Nusiimkit tas grandines ir baimes. Aš negaliu jums pasakyti, iš ko gyventi Graikijoje, nes nežinau, ką jūs turit užgyvenę, ką mokat, kokie jūsų poreikiai. Mano poreikiai čia pasikeitė. Ar jie sumažėjo? Galbūt, dabar mano spintoje kabo vienas megztinis, ir man jo pilnai užtenka visai žiemai. Neperku žieminių batų, šiltą striukę per išpardavimus nusipirkau už trisdešimt eurų ir nešioju antrus metus.
Žmonės, sakykim, lietuviai, atvykėliai iš kitur, Graikijoje gyvena iš įvairių šaltinių, darbų, išvyksta ir į užsienį užsidirbti pinigų, iš to, ką pardavė Lietuvoje ar nuomoja, o darbai yra įvairiausi – nuo darbų internetu, dėstytojavimo, klientų aptarnavimo internetu, siūlo viena kompanija, čia Atėnuose, darbas ofise online, iki apartamentų nuomos, kai kažką nusiperki ar išsinuomoji Graikijoje, o tada pernuomoji brangiau turistams. Žinoma, čia ne Anglija ar Norvegija, nėra paprasta su darbais, bet čia yra kiti privalumai, ir šiaip mes nuolat keičiamės, o išvykę svetur tampam kitokie ir atskleidžiam naujus savo potencialus.
Todėl neklauskite manęs, iš ko gyventi Graikijoje. Nežinau, sugalvosite kiekvienas, jei tikrai priimsite sprendimą keisti savo gyvenimą. O tada matysit, ar jums permainos labiau patinka, ar labiau kankina, ar sugebėsit įveikti tuos pokyčius smegenyse, kai po savaitės nenuėję į kavinę senamiestyje su draugais, negausite iš smegenų taip trūkstamo dopamino, ar visgi pakentėsite ir susikursite naujus malonumus ir įpročius, taigi, ir naujus cheminius junginius, kurie sukurs naująjį jus ir naują realybę.
Daug čia tos anatomijos, bet taip jau yra, esam tikra cheminių medžiagų laboratorija. Jeigu būtų taip paprasta pakeisti miestą ar šalį, neverktų žmonės metus laiko, išvykę gyventi į užsienį. O verkia beveik visi. Kodėl? Todėl, kad taip veikia mūsų smegenys ir kūnai, įpratę prie to, kas įprasta.
Tad sėkmės, kuriant naujus save ir naują realybę. Aš jau žinau, kas mane čia ramina – ogi kriauklių rinkimas, kai užeina nostalgija ar abejonės, kad kažką darau ne taip. Taip, viską mes visada darome taip, kaip tuo metu geriausiai suvokiame ir kaip mums yra reikalinga pagal Dieviškąjį planą. Apkabinu, visiems pasitikėjimo Dievu ir ramybės.
