Ligita Juknevičiūtė
Praėjusi savaitė buvo ypatinga, pagaliau sulaukiau svečių, sūnaus Tauro su drauge Ane, abu studijuoja kino meną Varšuvoj… Važiavau jų pasitikti į oro uostą vakare, pliaupiant lietui, ką ten lietui, kaip kokia stichinė nelaimė Graikiją buvo liūtys užpuolę, plaukė kai kurie regionai ir net žmogus žuvo. Na, nelabai buvo smagu tamsoje per tą lietų važiuoti, bet kito varianto nebuvo, be to, labai jau buvau vaiko pasiilgus, tai visą kelią iki Atėnų kalbėjau rožančių…
Tik lietui ties Atėnais aprimus, supratau, kad nebuvo taip jau baisu. Kelias, tiksliau greitkelis, net per tą liūtį buvo lygus ir saugus. Jokių vandens provėžų, jokių balų vienoj pusėj, jokio jausmo, kad plauki ar kad automobilį mėto į šonus, kaip būdavo Lietuvoj per stiprų lietų autostradose. Ir kai jau grįžtant sūnus sėdo už vairo, o važiuoti reikia virš šimto kilometrų, tą patį pastebėjo vėl įvažiavus į liūties ruožą ir nusistebėjo, kad kelias idealus, lygus, vietomis net, atrodo, sausas – taip gerai padarytas, kad vanduo iškart nuteka.
Na, ką, atsidusau, Lietuvoj keliai prasti, nes viskas išvogta… bet nebevystėm tos temos, nesinorėjo gadintis nuotaikos kalbant apie tai, kas Tėvynėj blogai, o kitur gerai.
Lietūs praėjo, savaitė pralėkė akimirksniu, ir atėjo ta diena, kai mes sudalyvavom krikštynose. Turim čia tokį draugą Vasilį, aš su juo susipažinau prie du metus, kai Zorbą pradėjau vedžioti, nuo grandinės išlaisvinus. Tai tas vyriškis mus užkalbino gatvėj, net skaniukų šuniui turėjo kišenėj… Na, labai čia žmonės draugiški, ne tik Vasilis, dauguma moka meiliai su žmonėmis ir šunimis bendrauti ir visaip juos niurkyti, nors ir benamių laisvųjų Graikijos šunų netrūksta…
Taigi, Vasilis su žmona Rania gyvena netoliese ir dar žiemą susilaukė pirmagimio. Vaikučio visi labai laukėm, mažasis Kanelis gimė šiek tiek per anksti, buvo net gyvybei pavojus iškilęs, bet tėvai intuityviai nuvažiavo pas gydytoją anksčiau numatyto vizito ir mažąjį pilietį laiku išgelbėjo. Taigi, dabar tam gražuoliui jau devyni mėnesiai, o Vasilis mus su Artūru Pozdniakovu pakvietė į krikštynas. Atvykėliui į svetimą šalį tai yra didelė laimė ir įdomumas, sudalyvauti vietinių šventėje, pamatyt tradicijas iš arti.
Paklausiau pažįstamų, ką paprastai neša Graikijoj į krikštynas, kokias dovanas ar kiek pinigų. Gavau atsakymą, kad dovanoja žaislus ar drabužėlius, o kas nori, deda į vokelį pinigų nuo 15 eurų iki kiek nori, bet 50 jau yra labai daug.
Taigi, sekmadienį susirinkom gretimam kaime, papuoštoje bažnyčioje, visi spindintys, gražūs, o mažasis Kanelis su baltais baltiniais, džinsais, džinsine liemene… Bet bažnyčioje jam jau buvo paruošta nauja apranga, kuria jis buvo pervilktas po apeigų.
Pagal graikų ortodoksų tradicijas krikšto metu vaikutis yra išrengiamas nuogai, statomas į specialų dubenį su šventu vandeniu, tepamas aliejais, krikšto tėvai, jų gali būt ir, pavyzdžiui, du vyrai, vaikučio vardu atsižada piktojo, tada vaikutis pastatomas į dubenį, ant jo pilamas vanduo ir kalbamos specialios maldos.
Bažnyčioje šilta, oras lauke irgi apie 26. Šventikas nemurkdė mažylio, tik kojom leido pasitaškyti ir ant galvos pylė švento vandens. Kadangi Kanelis jau buvo pavargęs, keletą kartų užmigo ceremonijos metu, bet perrengiamas nubudo, paverkė… Laimei, didžiulis sietynas labai gražiai spindėjo, tad vaikutis vis stebėjo tas lemputes, žvakes ir auksą.
Po ceremonijos, kai Kanelis buvo perrengtas solidžiu šviesiu kostiumu ir skrybėle, šventikas dar ėjo su juo ratu aplink dubenį, o kai Kanelio skrybėlė nukrito ant žemės, žilagalvis kunigas ją užsidėjo pats, tuo sukeldamas bažnyčioje susirinkusiųjų juoko bangą.
Žodžiu, tokios iškilmingai šventai mistiškai linksmos krikštynos gavosi, su šviesia bažnyčia, ramiais maloniais žmonėmis, trupučiu laimės ir palengvėjimo ašarų… O kaipgi be jų, juk krikštas tam ir skirtas, kad nubaidyt visokius piktuosius, uždėt vaikui apsaugą…
Buvo ir fotografai, truputis juoko ir džiaugsmo, kad dar vienas planetos gyventojas gavo dievišką palaiminimą, kaip Kristus pas Joną Krikštytoją ir milijardai jo pasekėjų, einančių Kristaus parodytu keliu.
Po to važiavom į mūsų taverną Peri Anemon, ant jūros kranto, ten jau laukė paruošti stalai svečiams, kurių susirinko nei daug nei mažai, apie šimtą žmonių. Visi gavom po suvenyrinį maišelį su Kanelio vardu ir saldainiais prisiminimui apie krikštynas, grojo ir dainavo du vietiniai muzikantai, valgėm salotas, keptą ėrieną, bulves iš krosnies, sūrio, tsadzikio, keptą kiaulieną… Desertas buvo tiesiog dieviškas!
Tiesą sakant, Graikijoj neįmanoma neskaniai pavalgyti, nebent kokiam prekybos centre, kur bus koks nors didelis maisto tinklas, kurio šeimininkai net nežino, ką ten klientai valgo. O ten, kur pats šeimininkas sukasi aplink klientus ar virtuvėje visa šeima pluša, visada pavalgysite skaniai, galit būt ramus.
Taigi, sėdim mes prie stalo, valgom, geriam limonadus, svečiai alum ir vynu saikingai vaišinas (jau sakiau, kad Graikijoj net per šventes nepamatysit girto žmogaus graiko, nebent koks paklydėlis tai bus), ir mąstau, kaip čia taip gaunas, kad paprastas darbininkas Vasilis, kuris turi savo smulkų versliuką, taiso visokius vamzdžius ir elektrą, o žmona yra seselė, šiuo metu auginanti kūdikį, gali iškelti krikštynas šimtui žmonių?
Ir tikrai visi svečiai skaniai pavalgė, šoko, dainavo kelias valandas, viena moteriškė net ant stalo šoko, žodžiu, balius gavos kaip vestuvės, pradėję vidurdienį, svečiai išsiskirstė į pavakarę… Ar daug žmonių Lietuvoj gali surengti krikštynas restorane šimtui žmonių ? O čia, Graikijoje, tai yra įprastas dalykas ir gan įprastas svečių skaičius…
Žodžiu, tokios matematinės visai ne dvasingos mintys mane aplankė tam baliuje, eilinį kartą liūdnai mąstant apie tai, ką šiandien reiškia išgyventi Lietuvoje tiems, kas neturi kažkokių superverslų ar priėjimo prie fondų ir fondelių, valdiškų pinigų srautų ar galimybės paploninti asfaltą tautiečių patogumo ir saugumo sąskaita. Ploni duobėti keliai Lietuvoje reiškia pilnas kažkieno kišenes.
Kol tie kažkas siurbs mūsų valstybės gyvybines jėgas ir resursus, tol tautiečiai bėgs iš Lietuvos, gers, naikinsis ir bris į dar gilesnę neviltį.
Bet kadangi Vilniuje įvyko Justino Marcinkevičiaus kūrybos vakaras, į kurį susirinko šimtai šviesių žmonių ir būrys nuostabių menininkų, viltis , kad Lietuva eilinį kartą išbris iš sudėtingų istorinių ir politinių dumblynų, yra. Su tuo mus visus ir sveikinu, linkiu stiprybės ir būtinai nueiti į mūsų Poeto vakarų koncertus. Sako, tai buvo kažkas stebuklingo, o stebuklų šiandien mums ypač reikia, iki.
