Ligita Juknevičiūtė
Per Naujuosius dar kartą įsitikinau, kaip svarbu ramus, lengvas nusiteikimas pasitikėti vedimu ir nesistengti viską sukontroliuoti. Nusiteikusi leisti gyvenimui vykti kitaip ir kurti naują stebuklingą realybę, patiriu būtent tai, link ko einu.
Taigi, atvyko draugė pas mane, su tėčiu, mieli žmonės, daug likimo dovanų ir smūgių patyrę, bet išsaugoję save ir žaismingą požiūrį į gyvenimą.
Prieš pat Naujuosius dar nežinojom, ką veiksim, o juk esam nuo sovietmečio įpratę sutikti juos kažkaip ypatingai smagiai, kad tie Naujieji tikrai tikrai ateitų ir prasidėtų, kad būtų uch kokie, vau, super, ohoho, pritrenkiantys ir ypatingi, linksmi ir įspūdingi. Mes su Artūru pastaruoju metu esam nusprendę eiti miegoti dešimtą vakaro, na, taip reikia, dar vienas pokytis ir kelias į naują realybę, dėl sveikatos ir naujo režimo įsivedimo, nusprendėm, kad užteks naktinėti. Taigi, slapčia ruošiausi ir Naujųjų naktį kuo anksčiau pasitraukti iš naktinio šurmulio ir pabandyti anksti atsigulti.
Sakau draugei, mieste bus linksma, dirbs kavinės, bus daug žmonių, nors graikai ir nešvenčia Naujųjų taip, kaip mes, bet bus faina. Tik žinai ką, važiuojam, kol dar šviesu, į tokią kavinę ant jūros kranto, noriu, kad pajustumėt tą malonumą net žiemą sėdėti visiškai prie pat vandens, už stiklo, ten spragsės židinys, eglutė, pavalgysim, o paskui dar mieste kažkaip smagiau atšvęs tie, kas norės.
Paskambinau į tą kavinę, užsakiau staliuką, paklausiau, gal vakare koks koncertas, muzika, jie kažką aiškino, kad nuo dviejų valandų, tai nusprendėm, kad gal kitą dieną, sausio pirmą, bus muzika, o dabar tiesiog pavalgysim ir pasigrožėsim jūra.
Atvažiuojam į tą vietelę, o ten gyva muzika, ansamblis groja, žmonių nemažai, dainininkai dainuoja, visi ploja, tik šokių betrūksta, bet žmonės ramūs, sėdi, valgo, ploja… Na, ką, susėdom, pavalgėm, paplojom, prisiklausėm graikiškos muzikos, pasigrožėjom jūra, prisibendravom… Tikri Nauji metai, tik kad ne naktį.
Sutemo, visi išsiskirstė apie septintą. Tada ir mes dar perėjom į kitą tos tavernos dalį, kur kavinė, išgėrėm visokių kakavų ir arbatų, be alkoholio, žinoma, kam gerti, jei ir taip gražus gyvenimas. Apie pusę devynių supratom, kad ir iš čia laikas judėti, nes kavinė irgi užsidaro. Bet jau buvom tokie kaip ir atšventę, nes ta muzika gan trankiai grojo, ir saldžios kakavos skaniai burbuliavo pilve…
Ką gi, vis tiek reikia važiuot į miestelį, ten juk muzika, Naujieji, linksmybės… Aikštė prie bažnyčios turbūt pilna žmonių, tada fejerverkai, sveikinimai…
Atvažiuojam pas save, o čia tuščia. Aikštė tuščia, žmonių nėra, tik naktiniai klubai dirba ir vienas kitas restoranas… Supratom, kad laiku atšventėm, nes kitaip būtų tekę eiti su jaunimėliu į naktinį klubą šokti… Žodžiu, pasisukiojom dar, suvalgėm saldumynų ir grįžom namo. Kas norėjo, nuėjo miegot anksti, prieš dvylika, kas dar turėjo norėjo bendrauti, pasėdėjo lauke pavėsinėj su muzika ir pokalbiais prie arbatos, jaukiai ir ramiai, taip, kaip ir norėjom…
Kitą dieną išvažiavom pasigrožėti Korintu, antikinėm kolonom visokiom, švento Pauliaus bažnyčia ir vietomis, kur jis korintiečiams laiškus rašė ir skaitė miesto aikštėj, ir mokė gyventi pagal krikščionišką moralę, nes juk kas aš būčiau be meilės, tik žvalgantys cimbolai, meilė kantri, maloninga, meilė niekada nesibaigia – juk pamenate jo gražiausius ir dažniausiai cituojamus posmus?
Grožėjomės nuostabia Graikijos gamta, švietė saulė, viską, ką norėjom, pamatėm, apžiūrėjom, pasimėgavom. Nuvežiau draugę su tėčiu ir į Heros lagūną, iš kur, pasak legendų, išplaukė argonautai auksinės vilnos parvežti… Draugė nuėjo pasivaikščioti prie švyturio, nusileido į lagūną, o mes su Artūru likom viršuj.
Žiūriu, kažkokie šunys bėgioja po kalnus… Oi, ne šunys, kalnų ožiai. O jau grožis, o jau spalvos, juodi, rudi, balti, ragai dangų remia, tais šlaitais kaip kaskadininkai straksi, kažkokius stagarus rupšnoja.
Paskui draugė juokavo, kad tie ožiai ten turbūt dirba dėl turistų, kaip kokie animatoriai, specialiai ten laigo, kad žmonės aikčiotų ir žavėtųsi, nes na juk pilna tų stagarų ir saugesnėse vietose, kam tais šlaitais rizikuojant eiti, bet kažkodėl eina, smagu jiems matyt ant tų uolų, kaip kokiems alpinistams.
Žodžiu. Tas didžiausias ožys, kai priėjau, sustingo ant uolos krašto ir ilgai stovėjo išdidus, kol jį fotografavau ir filmavau. Aiškiai parodydamas, kas čia šeimininkas, o kas svečiai. Gamta, uolos, jūra, akmenys, krūmai, oras, saulė. Dievas.
Kažkodėl iš visų tų dienų man labiausiai įsiminė tas ožys, toks užtikrintas ir ramus buvo jo žvilgsnis, tikras drąsos, ramybės ir pasitikėjimo savim ir kūrėju pavyzdys. Ožiai nenukrenta nuo uolų, nes yra ramūs ir pasitikintys savimi. Ir tuo, kuris juos sukūrė. Jų misija yra gyventi ir laipioti po tas uolas.
Jeigu kalnų ožiai pradėtų mąstyti apie tai, ar verta eiti, ko ten rizikuoti ant tos uolos, jie taip ir liktų lygumose. Neparagavę skaniausių stagarų ir žolelių ten, kur tos uolos statesnės ir ta žolė kažkokia kitokia. Nepasigrožėję vaizdais, kabant ant uolos krašto, juk kas paneigs, kad kalnų ožiai yra tikri svajokliai ir jaučiasi ypatingai, žvelgdami į horizontą nuo tų uolų, susikaupę ir drąsūs, nors vos vienas netikslus žingsnis gali juos nudardinti žemyn…
Taigi, dar kartą sakau sau ir kitiems. Jeigu norisi kitokio gyvenimo ir kitokios realybės, teks atsistoti ant tos kitokios stačios gyvenimo uolos, ant nežinomybės ir nesaugumo slenksčio, visiškai pasitikint Kūrėju, nekontroliuojant, o tiesiog einant į naują realybę ar link tikslo ramiai ir smalsiai. Kiekvienas naujas potyris, mintis ir įprotis sukurs pokyčius ir kurs naują realybę ir stebuklus – sakau tai ne tik iš teorijos, bet ir iš savo nuosavos istorijos.
Mes visi kartais patiriam tą būseną, kai nežinom, ką daryti toliau, jaučiamės sutrikę ar net sugniuždyti, nes ne taip viskas turėjo būti, ne taip aš svajojau ir tikėjausi, ne toks turėjo būti mano sutuoktinis ar gyvenimas, vaikai ar darbas. Jeigu ta diena atėjo, ir jūs taip jaučiatės, tiesiog nurimkim, nustokit skųstis ir išeikit iš aukos pozicijos. Priimkit viską, padėkokit, pasidžiaukit, kad dabar atėjo metas pažinti save. Prisiminti savo tikrąją dievišką prigimtį, savo gražiausias savybes, savo svajones, o tada švelniai ir su meile iš naujo pradėkit kurti savo gyvenimą. Niekada ne vėlu. Niekas ne per toli. Viskas, ko mums reikia, yra su mumis. Esam saugūs ir su meile vedami ten, kur reikia.
Su Naujais, tegu jie būna švarūs ir šviesūs, kaip ir mūsų šviesios mintys, darbai ir gyvenimai. Su meile. Tai padaryta, tai padaryta, tai padaryta.
