Ligita Juknevičiūtė
Tik visiški tamsuoliai ir piktųjų jėgų tarnai galėjo sugalvoti, paleisti į žemę ir patys patikėti patarle, kad viltis yra kvailių motina.
Mūsų bėdos kyla iš nežinojimo. Nepažįstam savęs, nepažįstam Dievo ir jo veikimo, nepažįstam pasaulio dėsnių, tada prisikuriam nesąmonių ir jomis tikim.
Kodėl mūsų seneliai, net visiški beraščiai, buvo ramūs, nesirgo depresijomis, išgyveno sunkiausius laikus išlikdami žmonėmis ir niekada neabejojo, kad viltis visa ko motina ir pagrindas? Nes jie tikėjo Dievu. Ir žinojo, kad Dievas yra visagalis, kad jis dosnus ir mylintis. Taigi, viltis visada eina priekyje. Viltis kyla iš žinojimo ir pasitikėjimo Dievu. Tada atsiranda emocija, kad viskas įmanoma, tada veiksmai, o tada rezultatas.
Šiuos mano pamąstymus sukėlė dar viena knyga, kurią rekomenduoju visiems, abejojantiems vilties galingumu ir Dieviškos jėgos stiprybe. Mokslininkas dr. Joe Dispenza knygoje „Jūs esate placebas“ tyrinėja placebo efektą, kaip žmones veikia vien mintis, žinojimas, tikėjimas, kad „vaistas“, kuris tėra cukraus gabalėlis ar žodis, pavyzdžiui, kito žmogaus patikinimas, kad yra suleisti nuskausminamieji, nors ten tik druskos tirpalas, gali paveikti tą, kuris nori pasveikti.
Knygoje „Jūs esate placebas“ Joe Dispenza aprašo daugybę atvejų, patvirtintų mediciniškai ir moksliškai, kai vien nuo minties, noro ir tikėjimo, žmogus sukaupia savo valią ir pradeda sveikti.
Ne tik sveikti, pasveiksta ir nuo nepagydomų vadinamų ligų, susikuria naują savo tapatybę ir gyvenimą. Nes nėra nepagydomų ligų, yra tik nepagydomi ligoniai. Viso šio veikimo pagrindas yra viltis, kuri skirtingomis dozėmis gyvena kiekvienam iš mūsų ir tampa stimulu veikti.
Tiesa, neįmanoma sukurti nieko naujo, nesukuriant naujos minties, nepakeitus savo mąstymo, o kartais ir gyvenimo apskritai. Jei neįmanoma jo pakeisti drastiškai, teks pradėti nuo smulkmenų.
Prieš dešimt metų aš pradėjau tapyti, tą stimulą davė, matyt, Garliavos įvykiai, kai sukrėtimas buvo toks stiprus, kad sugrįžau prie seno malonumo, gal kad nors kažkiek nusiraminčiau. Tada po kelių metų išėjau iš gerai apmokamo darbo televizijoje, o prieš tai dar per darbų pauzę jau buvau parašiusi knygą. Tada parašiau antrą romaną. Tada visiškai atsisakiau alkoholio, šis pokytis irgi atvėrė naujus energijos ir pasaulėžiūros resursus. Tada ilgėliau pabuvau vasarą Graikijoje ir giliai viduj supratau, kaip norėčiau čia būti kuo ilgiau.
Visą tą laiką mankštinausi, kasryt medituodavau, meldžiausi ir dirbau su savim ir savo santykiu su Dievu, iš prašytojos ir aukos po truputį auginau savyje tikrą kūrėją, mokinę ir savęs bei pasaulio atradėją.
Pradėjau organizuoti Graikijoje sveikatos stovyklas, dabar baigiau ypatingus senųjų meistrų tapybos technikos kursus, ir pagaliau nutapiau tokį darbą, apie kokį galėjau tik pasvajoti, ir toliau tęsiu tapymą, šiuo metu dirbu prie jūros natiurmorto. Taškelis po taškelio man pavyksta vis geriau sukurti norimą vaizdą ir formas.
Taip, kaip ir gyvenime, viskas prasideda nuo vizijos, tada ji sužadina viltį, viltis sukelia emociją, kad įmanoma tai sukurti, emocija paskatina pokyčius kūne, pokyčiai kūne gimdo naują mąstymą, mąstymas veikia kūno procesus, ir taip gimsta naujas žmogus.
Tai ne metafora, mes iš tikrųjų galim gimti iš naujo, iš naujo sukurti save, sukurti savo gyvenimą, nuo vizijų iki realybės, nes viskas yra vibracija, tik skirtingų dažnių. Dabar nesileisiu į kvantinės fizikos lauką, nes čia yra reikalų, jei norit suprast, kaip tai veikia, tiesiog skaitykit tą knygą, O tada, įsisąmoninę, kad tas veikimas yra Kūrėjo rankose, imkitės veiksmų. Aišku, jei tikrai norite tų pokyčių, bet ar norit?
Per Kalėdas man paskambino draugė, ji daug metų geria, nors persirgo baisiausiomis ligomis, išgyveno, atrodė, kad tos ligos turėtų pažadinti norui gyventi po sunkių skyrybų, bet alkoholis vis tiek ją laiko tvirčiau net nei baimė numirti. Ji labai šauni moteris, aš jos nei smerkiu, nei gailiu, nes gailestis yra pranašesniojo pozicija, o mes niekas nesam pranašesni vieni už kitus.
Taigi, aš tai draugei palinkėjau gerų permainų. Ir iškart išgirdau reakciją, pilną abejonės ir nepasitikėjimo savimi ir galimybe pasikeisti: „Na, nežinau, nežinau, kaip čia su tom permainom…“ Supratau, kad jai jų nereikia, tiksliau, gal ir reikia, bet per sunku net leisti tai minčiai gimti… Nes mes vien nuo minties, kad kažką reikės pakeisti, kažkaip kitaip pradėti mąstyti ar elgtis, pajuntam fizinį pasipriešinimą, nes taip, pasirodo, veikia minčių, smegenų ir kūno sąjunga, ne veltui turim tą patarlę „Kaip radom, taip palikim“, nes kažką keisti yra nepaprastai sunku, paprasčiau, nors ir kančioje, bet būti įprastoj būsenoj.
Taigi, supratau, kad mano palinkėjimas buvo ne vietoj. Ta mano draugė negali pakeisti nei savo mąstymo, nei norų, nei realybės, nebent ją kas nors fiziškai išvežtų į kitą vietą ir ji būtų priversta pradėti kurti naujas mintis ir naują realybę. Todėl dažniausiai tik meilės emigrantai arba prispausti skurdo žmonės išdrįsta keisti šalį. Nes tai yra nepaprastai sunku, praktiškai neįmanoma, pakilti iš lovos, susidėti daiktus ir išvykti kažkur ilgam, ne savaitei. Vos pabuvus svetur, pradeda smegenyse formuotis naujos neuronų jungtys, o tai sukelia fizinius pokyčius, kurie yra neįprasti, norisi grįžti prie senų, suprantate? O jei nesuprantate, atsiprašau, ačiū, kad bent stengiatės suprasti.
Tuo ypač aiškiai įsitikinau, pradėjusi organizuoti moterims blaivybės, sveikatos ir harmonijos stovyklas Graikijoje. Įsivaizduojat, daugybė moterų negali net įsivaizduoti, kad per atostogas savaitę jos negers alkoholio. Savaitę. Taip yra įsišaknijęs stereotipas, kad atsipalaidavimas ir geras poilsis neįmanomas be svaigalų…
Taigi, grįžtam prie temos… Viltis yra visa ko pradžia, motina ir tėvas, viltis yra Dievas, nes Jis yra visagalis. Kuo aiškiau tą suvoksim, tuo lengviau bus priimti sprendimus, negąsdinant savęs, kad neįmanoma, nereikia, per sunku, nesigaus. Prisiminkite viską, kas jus įkvepia, prisiminkite tas gyvenimo situacijas, kai atrodė, kad negali būti, bet įvyko. Stebuklingus išgijimus, avarijas, po kurių žmonės liko gyvi ir pakilo iš neįgaliųjų vežimėlių, fantastinius karjeros ar nežmoniškai sudėtingų tikslų pasiekimus. Tie žmonės pradėjo savo kelią nuo vilties ir tikėjimo, kad gali. O tada ėjo link tikslo, koks jis bebūtų. Suvokdami, kad ta jėga, kuri mus sukūrė, gali viską, bet ir žino, kas mums geriausia. Todėl drąsiai pradėkite eiti. Pradžiai, mintimis. Jei nepavyksta, pakeiskite jas.
Kaip tai padaryti? Perskaitę šį straipsnį, padarykit kokią nors nesąmonę ar tai, ko niekada nedarėte. Nueikite ten, kur nesat buvę, paskambinkit nepažįstamam žmogui, parašykit kokį nors sudėtingą žodį kaire ranka. Pagaliau padarykit pritūpimų arba sudainuokit dainą, kurios nedainavot daug metų. Ir taip kasdien. Sėkmės. Maži pokyčiai atves jus į didelius stebuklus, o ne atvirkščiai. Nes jei tikėsitės išlošti milijoną, stovėsit eilėje su kitais prašančiais, dar ilgai ir galbūt niekada taip ir nelaimėsit. O pradėję eiti link sveikatos, link svajonės, vis tiek ateisit ten, kur jums reikia būti.
Su šventėm, su Viltim, su amžina Dievo globa ir palaiminimu…
