Ligita Juknevičiūtė
Niekada nebuvau kačių fanė. Šunys, o taip, tie tai fainuoliai, geriečiai ištikimieji angelai, kurie žiūri į tave įsimylėjusiu žvilgsniu vien todėl, kad esi, ir puola į glėbį vos pamatę. O katės neee, jos tokio įžūlios, laisvos ir nepriklausomos, nei paglostysi kada užsinorėjęs, nei prisijaukinsi, jos tik pasiima tai, ko reikia iš žmogaus, ir toliau gyvena savo egoistišką katinišką gyvenimą.
Bet mūsų kieme yra tų kačių, kaip ir visur Graikijoje, daug jų veisiasi, nes klimatas minkštas, naktį nesušąla, tad žmonės per daug ir nesuka galvos, kad jų vis daugėja.
Iš pradžių viena lietuvė turistė jas pradėjo, tas priklydėles, maitinti, o kai ji išvažiavo, tos katytės, pamatę mane, taip graudžiai kniaukdavo, kad vieną dieną nupirkau maisto vos ne už paskutinius tuo metu pinigus (nebuvo tuo metu jokių darbų nei projektų, ir šiaip toli nuo namų ir brangių žmonių nėra paprasta įsikurti, žinokit tai visi), pradėjau jas maitinti. Tiesiog buvo smalsu, ar Dievas įvertins mano altruizmą, kad va, aš pati alkana, išgyvenu sudėtingas dvasines transformacijas toli nuo Lietuvos, bet kates šeriu, tai gal kažkaip tas altruizmas ir turi būt apdovanotas, apsimoka visai… ar ne.
Dabar galvoju, na taip, nuo jų viskas ir prasidėjo. Man buvo sunku, bet katėms dar sunkiau, ir per mane Dievas siuntė joms pagalbą, tai aš jas gelbėdama išgelbėjau save turbūt, o ilgainiui ir sunkumas palengvėjo, ir daug dalykų gražiai išsisprendė, tad ir tos katės liko mano globoj, ir kai važiuoju į miestą, o jos po langais susirenka ir prašo maisto, būtinai grįžtu namo ir paimu joms maisto, žinau, kad ta sugaišta minutė galbūt mane nuo kažkokios bėdos išgelbės, nes katytės žino, kada pasirodyti ir pristabdyti. Kartais jos dingsta, matyt, susiranda kitų globėjų, bet paskui vėl sugrįžta, ir mes draugaujam per tą maitinimosi grandinę…
Taip, beje, gimė ir mano moterų stovyklų idėja. Per pandemiją atvažiavau, tiksliau, atskridau čia tokios sudėtingos būsenos, po tų visų karantinų ir teroro dėl skiepų, taip godžiai gėriau šios vietos ir jūros ramybę, laisvumą, žmonių gerumą, kad panorau trūks plyš pasidalinti tuo ir su kitomis moterimis. Jaučiau, kad tokių nusivylusių nelaimėlių po pandemijos daugės, tad reikės juos čia skraidinti ir iš depresijų beigi kūniškų nesveikatos reikalų vaduoti…
Supratau, kad privalau pasidalinti ta patirtimi ir sveikatos receptu, parodyti, kad blaivybė, ramybė ir gamta yra tiesiausias kelias į sveikatą, tiek fizinę, tiek ir dvasinę… Nujaučiau, kad po pandemijos daugybė žmonių jausis stovintys ant išsekimo ir gal net išprotėjimo ribos. Juk mes esam įpratę nerimą malšinti darbu, kad tik nereikėtų galvoti apie tai, kas aš esu, kaip gyvenu ir ką aš šioje žemėje veikiu. O per daug darbo veda į nuovargį, o nuovargis veda į aukos būseną, o aukos būsena veda į pretenzijas, kad kiti kažką tau privalo, o pretenzijos veda į konfliktus, o konfliktai veda į nusivylimą kitais ir savimi, o nusivylimas savimi veda į nusivylimą Dievu, o nusivylimas Dievu veda į neviltį, o neviltis veda į apatiją, nenorą gyventi ir kurti, į tuštumą, o tuštuma neveda į niekur, tiksliau, veda į išėjimą, o tada į dar vieną sielos sugrįžimą čia, bandant nugyventi šį gyvenimą prasmingiau…
Todėl labai džiaugiuosi, kad mūsų čia daugėja… Stovyklų idėją perėmė ir kiti žmonės, taigi, dabar lietuviai turi dar didesnį pasirinkimą, kaip praleisti atostogas ir atgauti jėgas. Vieniems reikia pramogų, kitiems dvasinių žinių, tretiems tiesiog pasiurbčioti vyno sumerkus kojas į jūrą ar pamatyti kuo daugiau istorinių objektų. Kitaip sakant, mes visi leisdami savo laiką ir pinigus į kažką ne šiaip išlaidaujam savo malonumui ar būtinybei, bet investuojam.
Pirkdami tylos stovyklą Labanoro girioje investuojam į naują dvasinę patirtį, pažintis ir praktiką, kuri veda į gilesnę ilgalaikę ramybę; pirkdami vyną, investuojam į apgaulingą trumpalaikę kelių valandų ramybę, kepenų ir inkstų ligas, taip taip, bet ir smagumą, kurio pasekmės yra sveikatos problemos ir pagirių galvos skausmas; pirkdami knygą apie tai, kaip pažinti save ir suvokti pasaulio paslaptis, investuojam į išmintį, kuri padės lengviau praeiti sunkumus, kurti darnesnius santykius; pirkdami cigaretes, investuojate į plaučių ir kraujagyslių ligas; pirkdami naujus gražius rūbus, investuojate į pagarbą sau ir kitiems, geresnę bent trumpalaikę savijautą, pamačius save veidrodyje; darydami mankštą ar eidami pasivaikščioti, užuot suvalgius eilinę porciją traškučių, investuojame į pagarbą ir meilę sau, žvalesnę nuotaiką ir geresnę smegenų veiklą, kūrybingumą, nes vaikštant kyla daug gerų idėjų, tai jau įrodyta moksliškai…
Maitindama kates aš investuoju į gerumą, tos katytės, jausdamos žmonių globą, yra dėkingos, ramios ir patenkintos, todėl į pasaulį spinduliuoja gerą energiją… Nesijuokit, skamba truputį ,,crazy“, bet juk viskas yra vibracijos, kaip sakė net Tesla, tiesa?
Tai ne aš sugalvojau apie tas investicijas, beje, radau tokį video iš žydiškos išminties skrynelės, nes juk viskas, ką mes darom ir kur leidžiam savo energiją ir pinigus, yra investicija į kažką…
Todėl kaskart, kai kažkas atsitinka ir reikia rinktis, kaip elgtis – egoistiškai ar altruistiškai, žinau, kad mano reakcija irgi yra investicija. Pasiduosiu pykčiui ir pragmatiškumui, tai bus investicija į trumpalaikį rezultatą, gal net atvirkštinį, nei tikiuosi, rinksiuosi ramybę, pasitikėjimą Dievu ir altruizmą, tai bus investicija į dvasios stiprybę ir netikėtas Dievo malones. Svarbiausia – gerai išsimiegoti, tą žinau tiksliai, tada lengviau būti ramiu ir džiaugsmingu, kas beatsitiktų.
Štai mūsų Vita iš Čikagos, atvyko čia taip netikėtai, neįsivaizdavau, koks tai žmogus beldžiasi į gyvenimą, ji tiesiog parašė man, prašydama pagalbos ir patarimo, prasitarė, kad Lietuvoj kažko trūksta, po pandemijos ypač, kad ji nesijaučia gerai, nori šilumos ir pozityvo. Ir užsiminė, kad su ja nebus nuobodu… Na, galvoju, turbūt bus pagerianti, nors Vita turėjo omeny, kad yra linksmų plaučių… O aš juk tokia blaivininkė, galvojau, jei ji pagerianti, mane nervuos , jei šalia gyvens geriantis žmogus? Bet koks mano reikalas, ji nori čia atvykt, paprašė pagalbos ir patarimo, vadinasi, reikia padėti?
Sutariau su Christina dėl nuomos, važiuokit, sakau, visiems vietos užteks. Taigi, rudenį Vita atvyko, įsikūrė su savo šuniuku Brukne… kaip paaiškėjo, nei pagerianti, nei gerianti, miela šviesi linksma moteris… Po dviejų savaičių pažinties ji pati užsiminė, kad norėtų pradėt daryt mankštas, kurias aš darau, sveikiau gyventi… kelis kartus užsiminė ir tiesiai šviesiai paprašė, kad parodyčiau tuos penkis Tibeto mankštos pratimus.
Gerai, sakau, bet jei jau pradėsim daryt tuos pratimus, norit numesti svorio ir gerai jaustis, teks visiškai atsisakyti alkoholio, glitimų, tuomet ilgainiui tikrai pasijusit geriau, o ne bangomis ir su nusivylimais, kad, ai, vakar smagiai pasėdėjom su tautiečiais, tai šiandien nedarysiu mankštos… Juk jei nebus rezultato, aš liksiu kalta, kad blogi pratimai, neveikia… Vita sutiko su mano sveikatinimosi sąlygom ir perėjo į graikišką sveikatinimosi gyvenimo būdą.
Ir štai jau du mėnesiai, kaip Vita visiškai nevartoja alkoholio, glitimų, kasdien mankštinasi, maudosi jūroj iki šiol, tiesa, ne kasdien, sakė, labai gerai miega, skleidžia dar didesnį pozityvą, ir todėl mes daug juokiamės. Paaiškėjo, kad ši moteris yra jautrus žmogus, kuklus ir nepretenzingas, su nuostabiu humoro jausmu, tad Vita dabar yra mūsų balzamas širdžiai, ją myli visa bendruomenė, ir dar ji tapo populiariausia virtualių anglų kalbos pamokėlių lietuviams, kurias mes vis įkeliam į internetą, mokytoja Lietuvoje, Europoje ir gal net visame pasaulyje, chi chi. Juokauju, aišku, bet žmonės tikrai labai ją myli. Ir mes neturim viena kitai jokių pretenzijų, tik norą dalintis gerumu ir… sausainiukais be glitimo. O jei tų pretenzijų atsiras, mes tiesiog sėsim ir kalbėsim. Nes tyla ne visada gera byla. Delfinai kalbasi savo kalba, o mes turim savo, matyt, ne veltui.
O dabar aš vesiu pasivaikščioti Zorbą ir pažiūrėsiu, ar katės jau susirinko, beje, jos jau leidžiasi glostomos, nors iš esmės buvo tikrai gan laukinės. O glostydama kates aš investuoju į naujų neuronų jungčių atsiradimą smegenyse, taigi, ir į įdomesnių straipsnių rašymą jums, mielieji, tad maitinkime kates – tai tiesiausias kelias į kūrybą ir gal net į genialumą. Cha cha cha…
