Ligita Juknevičiūtė
Pasakykite, iš kur ir kada kilo lietuviškas posakis „Gera dūšele, plika subinėlė“? Kaip mums ir kas sugebėjo įdiegti tokią programą, na, ne programą, mes juk ne robotai, o įsitikinimą, kad gerumas lygu skurdui? Kol aplink pasaulis augo ir vystėsi gerumo ir šilumos link, mes kažkodėl gyvenom nuolat girdėdami šitą bjaurų, melagingą ir klastingą posakį.
Taupydami jausmus, meilę, jautrumą, gerą žodį, komplimentus, tikėdami, kad tik labai retai, ypatingomis progomis, tik saviems ir labai artimiems privalom ir galim būt geri, nes kitaip, vaje, liksim ubagais, gal net į kokį Sibirą išveš, o gal net sušaudys, jei kokį partizaną priglausim ar žydą išgelbėsim nuo mirties…
Pamenu, kai laukiausi pirmo vaiko, vienas artimas žmogus pasakė, kad bus sunku pamilti mano berniuką, nes, nu, juk berniukas… Mes ir dabar dar juokiamės iš tos baimės, nes tas berniukas buvo tokio meilumo, kad atsispirti tam žavesiui niekas negali iki šiol, nekukliai pasigyriau, bet tikrai Dievas davė labai mielą vaiką … Ir dukrą nuostabią, nesigiriu, nes tai ne mano nuopelnas, o Dievo dovana, ir jūs, tikiu, visi savo vaikus mylit besąlygiškai… Bet grįžkim prie temos.
Kiek yra posakių ir įsitikinimų apie tai, kad šeimoje ne visi vaikai vienodai mylimi, kad savas vaikas yra savas, o tie iš vaikų namų – tai jau neee, tas tai kito tėvo ar motinos, ne mano, tai nemylėsiu, tik savą mylėsiu… Žmonės iki šiol net šunis skirsto į veislinius ir beveislius, lyg tas neveislinis būtų mažiau meilus ar norintis švelnumo… Lyg jam reikėtų mažiau maisto ar dėmesio… Lyg jis mus, dvikojus, myli mažiau ir yra ne taip atsidavęs kaip veislinis…
Čia, Graikijoje, pirmosiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais, mane užliejo tokia gerumo ir šilumos banga, kad buvau šoke, lyg sapnuočiau kažkokį gražų sapną, iš kurio teks pabusti. Visi sveikinasi, šypsosi, tai kokią gėlę kaimynė nuskina, tai koks ūkininkas mandarinais sustoję vaišina, tai turguj daugiau krauna visko, nei sumokėjau, tai pagiria kokį drabužį ar šiaip gerą žodį pasako…
Kiekvienas pasivaikščiojimas su Zorba yra malonus nuotykis, nes dažniausiai žmonės pakalbina jį, pagiria, kad gražus šuo, suaugę, vaikai, senukai, nesigėdija sustoti, išglostyti jį ir pabučiuoti, neklausia, ar galima paglostyti, nes jei aš vaikštau su šunim, vadinasi, jis gerutis, štai, vizgina uodegą, vadinasi, nori meilės. Ir Zorba, toks gudrutis, praeidamas pro suolelį su kokia porele, sustoja, kiša snukutį ir prašosi glostomas, nes patinka jam tas švelnumas, lepūnėlis tikras yra, moka to dėmesio gauti…
Ir taip būna įdomu stebėti skirtingas atvykstančių žmonių reakcijas į tą gerumą čia ir jo apraiškas… Štai, Christina su broliu Kostu mėgsta kartais svečius nusivežti į savo kaimą, rodo ten visokius rakandus senovinius, paveikslus siuvinėtus, tėvų namus, kuriuose užaugo.
Dažniausiai lietuviai būna labai laimingi, pakliuvę į tą autentiką, bet buvo kartą ir taip, kad nepatiko, susinervino, kad nieko čia įdomaus, kažkokios senienos, greičiau atgal prie jūros… Nuovargis, persisotinimas gyvenimo, susireikšminimas, nežinau, kaip tai pavadinti, visko būna…
Mes čia tarp lietuvių name, kuriame gyvenam, pradėjom praktikuoti arbatos vakarus. Arbatos, ne alkoholio, be vyno, nes būnant blaiviu lengviau išlikti ramybėj ir geroj nuotaikoj. Taigi, kol dar čia viešėjo mano mama, dažniausiai rinkdavomės pas ją, nes jos butas buvo didžiausias, ir nors ji turėjo didelį gražų saloną, rinkdavomės virtuvėje. Kodėl virtuvėje? Nežinau, gal kad tai kažkokio senovinio sovietinio jaukumo simbolis?
Vienas iš arbatos gėrėjų iškėlė teoriją, kad virtuvėj sėdėti smagiausia, nes čia yra maisto, bet mes gerdavom arbatą su tuo, ką atsinešdavom, dažniausiai kokiu saldumynu, nelandžiodavom į mamos šaldytuvą, prisiekiu. Salonas prabangesnis, baldai gražūs, antikvaras, paveikslai, o virtuvė paprasta, vintažinė net sakyčiau, bet sėdim joje, nes čia vis tiek jaukiausia.
Susigrūsdavom aplink stalą vienu metu šešiese, septyniese, dar Vita ir šuniuką Bruknę atsivesdavo, ta loja, laksto… Sėdim, kalbam vieni per kitus, temų milijonas, tos šnekos tiek, lyg būtume visi seniai nesimatę giminės, nors iš tiesų su kai kuriais tik neseniai susipažinau…
Ar kas nors dar sėdi su kaimynais virtuvėse šiais laikais? Su draugais? Ar po pandemijos žmonės sugrįžo vieni pas kitus, ar kai kurie taip ir liko atšiaurume, sugrubusiom širdim, su baime apsikabinti, prisiglausti? Gerai mums smegenis padaužė ta pandemija, tiesa?
Aš praktikuoju sąmoningą tikslingą gerumą ir dėmesį artimui savo, esu tikra, kad sąmoningai stengdamiesi būti geri, paslaugūs, malonūs ir empatiški, galim sukurti jaukius santykius ir visuomenę. Net labai artimi žmonės kartais nesupranta, kaip reaguoti į tai, gal jiems atrodo, kad aš maivausi, apsimetinėju. Bet iš tiesų, esu tikra, nereikia laukti, kol užsinorėsit būt geri, tiesiog, būkite tokie, elkitės taip, lyg šiluma ir empatija yra pagrindinė mūsų siekiamybė.
Aišku, neskriaudžiant savęs, ne per prievartą, jei žmogus nepriima nei tos šilumos, nei tos draugystės, nereikia bruktis per jėgą. Nevaidinu šventosios, per pastaruosius metus ir mano santykiai ne su visais artimais žmonėmis išliko šilti, kiemo katėms galbūt daugiau skiriu dėmesio, negu kai kuriems žmonėms, kurie dar neseniai buvo tokie artimi… Esu irgi tik žmogus, ne visada sugebu nusivylusi vėl atstatyti pasitikėjimą ir artumą, o gal ne visada ir reikia, nes mus juk veda ten ir su tais, su kuriais labiausiai galim stiprėti ir tobulėti…
Ar tai paprasta? Tikrai ne, nes esam visi kelyje, o ne kažkokie supernušvitėliai, tik mokomės ir gaunam pamokas, dėl ko atėjom kaip sielos į šitą žemę.
Man labai patiko kabalisto M. Laitmano interviu, kuriame jo klausia, kodėl taip sunku laikytis Dešimties Dievo įsakymų, praktiškai beveik neįmanoma. Tai jis atsakė taip. Tie įsakymai tokie ir yra, kad jų laikytis neįmanoma… be Dievo pagalbos. Kiekvieną kartą, kai esam gundomi, kai jaučiam savo egoizmą, ribotumą ir silpnumą, suvokiam, kad tik su Dievu esam pajėgūs būti tokie, kokių iš mūsų Jis tikisi. Nes jeigu sugebėtume patys būti tokie stiprūs, švarūs ir tobuli, kaip mat apaugtume puikybės gaurais ir pradėtume žvelgti į kitus iš aukšto.
Net garsusis vakcinavimasis kai kuriuos iš mūsų sugundė patikėti, kad yra geresni už kitus dėl to, kad nesivakcinavo… Dieve mano, ar sutrikusi ir išsigandusi mama, kuri susivakcinavo, nes viena augina vaikus ir tik norėjo išsaugoti darbą, yra blogesnė Dievo akyse už tą, kuri išvengė vakcinos, nes iš prigimties yra kovotoja ir moka apsiginti, nes galbūt niekas jos nevertė tai daryti? Viskas, ką mes darom su meile ir atjauta, yra gėris , ir kai tik pradedam tulžingai įsivaizduoti, kad esam geresni už kitus, mus tolina nuo tikrojo meilės kelio…
Dievui nesvarbu, ar mes vakcinuoti, ar plikom subinėlėm, ar už Ukrainą, ar už Rusiją. Netikit? Ar įsivaizduojat Kristų, atstumiantį nuo savęs moterį, kurios sūnus ar vyras žuvo kare? Ar Jis pradėtų jos klausinėti, kokiam kare tas vaikas ar vyras žuvo, kas su kuo kariavo, kiek motina pervedė eurų bairaktarui, ar buvo vakcinuota, balsavo už Putiną, ar Nausėdą… Jis tą motiną apkabintų ir tiesiog palaikytų savo glėbyje. Taip, kaip mes galim vienas kitą apkabinti ir palaikyti. Be baimės ir gėdos, kad mus palaikys silpnais ar kvailais…
Apsikabinkim, prieš tą meilę neatsilaikys jokia blogio jėga. Mes su Dievu meilėje, o ne pyktyje. Apkabinu visus, juk patys esam mylimi besąlygiškai, tai ir dalinkimės ta meile dosniai, nes ji yra begalinė.
