Ligita Juknevičiūtė
Vasarą pas mus į kaimynystę atsikraustė ukrainiečiai, iš pradžių sūnus, jau pasakojau apie jį, kur gaisrą kartu gesinom, jūreivis, Nikola, o tada, kai jis išplaukė į jūrą, ir jo tėveliai iš Mariupolio. Lilė ir Sergejus. Sergejus irgi jūreivis, dirba kapitonu, kaip ir jo tėvas, žodžiu, tokia kapitonų ir jūreivių dinastija.
Lilė ir Sergejus yra palaidoję dukrą. Po Maidano prasidėjus karams, nebuvo Ukrainoj vaistų pakankamai, kaip jie pasakojo, ir jų dukra, susirgusi abipusiu plaučių uždegimu, laiku negavo antibiotikų, mirė, palikusi našlaite mažą dukrelę. Tą dukrelę augina tėvas su nauja žmona, jie gyvena Ukrainoje.
Kai prasidėjo karas, Sergejus ir jo sūnus buvo jūroje, skirtinguose pasaulio pakraščiuose, bet nuotoliu suorganizavo Lilės išvežimą iš Mariupolio, o tada visi liko Graikijoje, matyt, jūreiviai čia daugiau darbo gauna ar panašiai.
Kai Sergejus ne reise, jiedu su Lile dažnai sėdėdavo terasoje, kalbėdavos, rūkydavo, gerdavo skanią kavą, kurią Sergejus atveždavo iš miesto, ir graikai dažniausiai geria pirktą kavą puodeliuose, atveža ją motoroleriais iš kavinių net į laukus darbininkams. Dar Sergejus skaniai gamina, o kartais abu važiuodavo pas draugus kitus ukrainiečius ar į miestą apsipirkti.
Aš eidama pro šalį su šunim pasilabindavau, jie paklausdavo, ar maudysiuos, sakydavau, taip, vis pakalbindavau Lilę, kad ir ji eitų kartu. Ji sakydavo, kad jau šalta, ruduo, nors dar buvo šilta, o vanduo tai ir dabar dvidešimt. Lilė norėtų irgi pradėt su mumis maudytis, sakė mano mamai, kad eis su ja kartu, kai vyras išplauks pusei metų į jūrą. Mariupolyje irgi šilta jūra, jie ten dažnai maudydavosi, o štai čia, Graikijoje, rudeniop jau atrodo šaltoka. Taigi, kol kas ne.
Miela moteris, buvom su ja ir į miestą išėję, kai Sergejus buvo Bulgarijoj, keitė ten įskilusį stiklą mašinos, tad mūsų moterų kolektyvas, mano mama, Vita iš Čikagos, su kuria darom Tibeto pratimus, ir aš gėrėm visos kavą, kalbėjomės. Padėjau Lilei apsipirkti vaistinėje, nes ji nekalba angliškai, turi problemų su skrandžiu, juk tiek stresų ir nervų, dukros netektis, tada karas, tad pirkom vaistinėj mastikos tablečių.
Lilė daug rūko, ir nekeista, juk nuolat gesina stresą dėl prarastos dukros, dėl karo, dėl nežinomybės, juk Mariupolyje liko jų namas, sūnaus butas, dabar ten gyvena draugai, o Lilė su vyru svajoja sugrįžti ten, kai ukrainiečiai laimės karą ir atsiims savo teritorijas.
Kalbėjom su Lile mieste apie gyvenimą, kažką jai aiškinau, kad reikia džiaugtis, nes esam Graikijoje, čia nėra karo, galima gyventi ramiai ir saugiai, sveikatingai, o ji tik rūkė ir kalbėjo, kad būtinai, kai tik Sergejus išplauks, ji užsiims savim, nes tikrai jau reikia, štai ir skrandis nuo nervų streikuoja, reiks „žarną ryti“, o aš sakiau, kad jei pradėtų mankštintis, maudytis, tai ir to streso mažiau būtų, bent truputį nurimtų kūnas ir dvasia, juk jūra gydo ir ramina…
Prieš porą savaičių sutikau Sergejų kieme, sako, važiuojam mes trumpam į Ukrainą, aplankysim anūkę, ir grįšim. Kokiom šešiom dienom. Peržegnojau jį, sakau, laimingos kelionės, jų mašina didžiulė, geras džipas, galingas, gan naujas ir brangus, septyniasdešimt tūkstančių kainavo, sakė Lilė mano mamai, tai išlėkė sau abu , kol sūnus plaukia link Singapūro, pasimatyti su anūkėle, nes greitai jau ir Sergejus išplauks pusei metų, o Lilė, likusi su mumis, pradės jo laukti, mankštintis ir maudytis, nes o ką čia daugiau Graikijoj veikti, juk oras ir jūra labiausiai tinka sveikai gyventi.
Bet viskas pasisuko kitaip. Kažkur Rumunijoje pora pakliuvo į avariją, lygtai trenkėsi į kitą mašiną, automobilis sumaitotas, Sergejui nieko baisaus, o Lilė rimtai buvo sužeista, gulėjo reanimacijoj be sąmonės, bet jau atsigauna.
Kai sužinojom apie tai, visi labai jaudinomės, meldėmės, kad Lilė pabustų, išgyventų, tada atvažiavo jų draugai ukrainiečiai, surinko dokumentus visokius ir daiktus, atlaisvino butą, nes moteris dar kurį laiką gulės ligoninėje, vyras ją ten turbūt slaugo ir nežinia, kiek viskas užtruks, tad mes dabar tik susirašom su jų sūnum, kuris yra pakeliui į Singapūrą ir turi laive prastą ryšį ir linkime Lilei greičiau pasveikti. Anūkė, taip ir nesulaukusi senelių, buvo atvažiavus į Rumuniją ir ten aplankė močiutę, kuri pakliuvo į avariją, važiuodama jos aplankyti.
O vakar aš nuvežiau mamą į Atėnus, ji po dviejų mėnesių viešnagės čia ir reabilitacijos maudynių ir vaikštynių išskrido į Lietuvą. Mes su Vita dar pasivaikščiojom po Atėnus, aš nusipirkau dažų ir priemonių savo paveikslams, lankau tokius kursus, labai gražius darbus išmokys kurti, o tada su Vita važiuojant namo, užlėkėm autostradoj ant kažkokio akmens ar metalo gabalo, gal iškritusio iš kitos mašinos. Tas daiktas prakirto ratą, nuleido padangą, stovėjom kažkur tamsoj Atėnų pakrašty , kažkaip išsikvietėm pagalbą, tiksliau, nuėjau į prekybos centrą šalia, ir iškvietė darbuotoja.
Atvažiavo vaikinas su techninės pagalbos mašina, bandė pakeist padangą, bet nepavyko, nulūžo du varžtų atsuktuvai, tada mus, sėdinčias mašinoj, užtempė ant tos priekabos ir važiavom su Vita kaip turistiniam dviejų aukštų autobuse, aš vis pakeldavau rankas nuo vairo ir kvailiojau, kad nereikia vairuoti, Vita angliškai replikavo: „Look mom, no hands, žiūrėk, mama, vairoju be rankų“, taigi gerai prisijuokėm, dar Vita pakomentavo, kad „o visai gerai taip važiuoti, kai tave veža ant tralo, gali pailsėti, nereikia vairuoti“.
Parvežė taip atgal į Atėnus, į padangų parduotuvę, nusuko pagaliau tą prakirstą ratą, pakeitė į atsarginį, ir naktį alkanos, bet sveikos ir gyvos grįžom namo. Alkanos, bet laimingos, kad viskas gerai baigėsi.
Šiuo metu, kai rašau, kažkas kažkur irgi padarys avariją, paslys ir nukris, susižeis, sužinos apie netektį ar ligą, kažkas bus atleistas iš darbo, kažkas susirgs ar praras pinigus, paklius į nelaisvę ar karą, sužinos apie sutuoktinio išdavystę, tada atsibus ir suvoks, kad o jetau, kiek aš laiko atidėliojau savo gyvenimą, juk galėjau ir eiti, ir mylėti, ir keliauti, ir bėgti, ir plaukti… Taigi kažkas atsipeikės ir supras, kad nereikia laukti, kol bus geriau.
Niekada nebus nei geriau, nei blogiau, visada bus kažkas, dėl ko galima delsti, nerimauti, dėl to, kad yra labai gerai ir todėl baisu, kad tai pasibaigs, arba dėl to, kad jau atsitiko, ir dabar nebėra gyvenimo. Yra. Tik nereikia jo atidėlioti. Tik jūs žinot, kaip norite jį gyventi. Priimant viską ramiai, nuolankiai ir tuo pačiu darant tai, kas svarbu ir gera. Mylint, rūpinantis savim ir kitais, visada ieškant geriausios vietos kūnui ir širdžiai, geriausios kompanijos ir sąmoningo pasirinkimo būti taikoje, ramybėje ir sveikatoje.
Ką veiksiu šiandien? Išvesiu Zorbą, išsimaudysiu, nes vanduo dar šiltas, dvidešimt laipsnių, tik oras vėsesnis už vandenį, tada darysiu mankštą, melsiuos, dėkosiu Dievui už visas situacijas, dėl kurių galėčiau bambėti, ieškosiu jose teigiamų pusių, tada bus kasdieniai darbai, tada tapysiu, mylėsiu artimą savo ir prašysiu Dievo, kad duotų man kantrybės ir jėgų išlikti sveikatoje, ramybėje, dėkingume, džiugesyje, meilėje ir šviesoje iki galo. Šią maldą ir prašymą vis papildau. O taip pat prašysiu valios stebėti savo būsenas ir mintis, valios gyventi dabar, ne rytoj ir ne po metų.
Ir jums to linkiu, nes esam čia tam, kad gyventume, o ne lauktume, kol tas gyvenimas pagerės ar pasikeis. Nepasikeis, pasikeist galim tik mes patys, pradėję jį gyventi sąmoningai. Meilės ir šviesos spinduliuose, kurie mus pasiekia, atsisukus į saulę.
