Ligita Juknevičiūtė
Visokių gyvenime būna situacijų ir istorijų. Kartais mes įsivaizduojam, kad esam patys nelaimingiausi ir didžiausi nevykėliai, kol nepamatom, kokia yra kitų žmonių realybė, o ne fasadinis parodomasis gyvenimas. Ar atkreipėt dėmesį, kaip filmuose žmonės, ypač moterys, romantiškai bėga į jūrą ir ,,neria į bangas”? Bėga, bėga, vanduo gilėja, bangos ritasi, o tada jie ne grakščiai neria į bangas, o taškosi ant kranto taip ir neįkritę į vandenį, visdar sausais gražiai besiplaikstančiais plaukais ir su makiažu.
Realybėje įbėgti į jūrą nepargriuvus beveik neįmanoma. Tu bėgi, bangos ritasi ir tada griūni kaip rąstas į tą vandenį, plaukai sušlampa, prilimpa prie veido, nuo smūgio veidas persikreipia, visi juokiasi, nei čia grožio, nei romantikos.
Taip ir mes dabar visi gyvenam tuose feisbukuose. Sveiki, laimingi, žvalūs, su makiažu, o dabar jau ir su filtrais, nuolat koncertuose, kelionėse, parodose, baseinuose, jachtose, afrikose, antarktidose, džiunglėse ir venecijose… Maistas tik estetiškai paserviruotas, namai blizga, lūpytės sudėtos kaip priklauso, kojytės palenktos grakščiai, aplink – laiminga šeima ar bent jau būrys draugų… O tada išjungiam tuos feisbukus ir sugrįžtam į realybę su ligom, barniais, pinigų trūkumu, nerimu dėl ateities, nepasitenkinimu savo kūnu ir vaikais, tėvais, valstybe, Dievu…
Kol nebuvo feisbuko, susitikdavo žmonės sovietmečiu prie šiukšlių mašinos. Kažkas spėdavo persirengti, pasitaisyti plaukus, pasidažyti, o kažkas išbėgdavo su nutįsusiais treningais, purvinu chalatu, nes mašina atvažiuodavo tam tikrą valandą, žmonės sukratydavo savo šiukšlių kibirų turinį į ją, ir vėl grįždavo į namus žiūrėti televizoriaus, o ne demonstruoti save ir savo tobulus gyvenimus feisbukuose.
Realiai iš tų tobulų gyvenimų tikrai sėkmingų ir džiugių vos keli procentai, ir tie patys dažniausiai tie, kuriems viskas dzin arba jau nėra ką prarasti. Nes tie, kas turi daug, nuolat nerimauja, kaip turėti dar daugiau arba bent jau neprarasti to, ką turi. Pradedant materialiais turtais, baigiant tobulais santykiais arba sutuoktiniais.
Vaikai, lankantys privačias mokyklas, jau nervinasi, kad jų neišmestų, o tėvai dreba dėl savo karjerų ir statuso.
Laimingi įsismylėjėliai pergyvena, kad santykiai neatšaltų ar dar gražesnė ar geresnis nenuviliotų mylimiausiojo, lieknos gražuolės jaudinasi dėl kiekvieno priaugto gramo, tobulos divos – dėl naujos raukšlės, esantys populiarumo viršūnėje kankinasi, kaip neprarasti sekėjų ir pinigų srautų.
Politikai laikosi savo postų ir įtakos, galingieji, valdomi ego demonų, nenori prarasti supergalių ir galimybės įtakoti įvykius ar net istorijos eigą. Nėra ramybės. Tik praradę viską atsipalaiduoja, jeigu nenušoka nuo tilto ir sulaukia išsvajotojo palengvėjimo, nes kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko…
Turim čia Graikijoj tokį pažįstamą Bubį. Jis albanas, darbininkas, dirba visokius darbus, nuo statybų iki virtuvės, nuo alyvuogių rinkimo iki citrinų skynimo. Taigi, tas Bubis atėjo pėsčiomis iš Albanijos, kai jam buvo dešimt metų. Tėvai išleido su kitais albanais, ir berniukais ėjo su savo likimo draugais 500 kilometrų pėsčiomis. Kai pamatydavo policiją, krisdavo į krūmus. Slėpdavosi. Kažkaip išgyveno, liko Graikijoje, po kelių metų aplankė tėvus.
Niekada neklausiu ir stengiuosi negalvoti, ką jam teko išgyventi. Bet jis vis dar nelegalas, svajoja susirasti kokią europietę moterį, kurią vestų ir gautų leidimą gyventi Europoje. Mes su juo persimetam vis keliais žodžiais, jie su Artūru vis paerzina vienas kitą, kad Bubis priklauso Albanų mafijai. Tiesa, jis mums prisistatė Perikliu, suprask, graikas, tik vėliau sužinojom, kad albanas, beje, simpatiškas jaunas vyras, jei kas ieškot antrosios pusės.
Dar pžįstam čia tokį afrikietį, jį kasryt 7 valandą iš Atėnų 120 km atveža, sakykim, darbdaviai ir tas žmogus gatvėj ir kavinėse pardavinėja visokius smulkius rakandus, žibintuvėlius, lempas, žaisliukus. Pirmasis jį užkalbino mūsų kaimynas ukrainietis, tai tas afrikietis vos nenualpo iš netikėtumo, sako, tu pirmas žmogus Graikijoj, kuris man paspaudė ranką ir paklausė vardo. O mūsų kaimynas jūreivis ne rasistas, jis laivuose įpratęs su visais draugauti. Tas afrikietis pas save tėvynėj, lygtai Sudane, palikęs šeimą ir 14 vaikų, o pats pardavinėja čia žiebtuvėlius, mielas žmogus, veikia jo kiniškas žiebtuvėlis ir man, vedžioju Zorbą vakarais juo pasišviesdama.
Taigi, jie yra realūs žmonės, ne iš feisbuko, kaip ir mes visi aplinkui, kurie matom vieni kitus realiai, o ne tik per socialinius tinklus. Todėl neverta savo gyvenimo lyginti ir pritempinėti prie sėkmės istorijų, kurios tik tam tikra dalimi yra sėkmės, o kas dar už jų slepiasi, nežinia. Vadinti kitus normaliais, o save nevykėliu yra savęs žalojimas, dar vaikystėje beveik visi patiriam tam tikras nemalonias situacijas ir nesitikėkime, kad su amžiumi jų mažės. O jei jau sulaukėm brandaus amžiaus, turim du pasirinkimus. Būti realybėje, bet nesitikėti, kad ji bus tik lengva ir sklandi, tuo pačiu išliekant šviesoje ir dėkingume. Arba neigti realybę pykstant, kad taip neturi būti, tai neteisinga , kad esi kažkoks nenormalus, štai kitiems viskas gerai, o tu amžinai su problemomis.
Visi su problemomis, bet visi ir su tuo pačiu šansu tobulėti ir tose problemose įžvelgti dievišką vedimą, matyti grožį ten, kur jo sočiai. Aš vėl maitinu kates, nes, kai išvažiavo ukrainietė, kuri jas maitino balkone, katytės sugrįžo prie namo. Rytais mane pamatę jos įjungia tokį chorą, kad neįmanoma atsispirti, todėl aš jas maitinu, kad tik jos būtų tylios ir sočios. Žiūriu aš į tas kates ir sakau Vitai: „Jeigu mes taip gražiai Dievo prašytume malonių, tai tikrai gautume viską, ko reikia”. Ir gaunam, oi, kiek daug gaunam, beje.
Būkim kaip katytės, gyvos ir pasitikinčiuos Tuo, kuris viską duoda. Miau.
