Ligita Juknevičiūtė
Jaučiu pareigą pratęsti temą apie maldą „Tėve mūsų“, kaip ji skamba aramėjų kalba, šia kalba kalbėjo Kristus, ja ir buvo sukurtas pradinis „Tėve mūsų“ variantas, vėliau išverstas į graikų, o tada į visas kitas kalbas.
Nepretenduoju į kažkokias naujas idėjas, pastaraisiais metais studijavau kabalos mokslą, perklausiau nemažai rabinų ir teologų paskaitų, gilinausi į žydų tikėjimo paslaptis, kurios buvo prieinamos Kristui ir jo pasekėjams, taigi rašydama savo rašinius, remiuosi tomis žiniomis, kurios iki mūsų atėjo iš Toros, šiuolaikinių rabinų samprotavimų ir kabalistų vadovėlių.
Taigi, aramėjų kalba Jėzus Kristus savo mokiniams, kaip rašoma Naujajame testamente, pasakė: „,Kai meldžiatės, sakykite taip“, ir aramėjų kalba malda „Tėve mūsų“ prasideda tokiais žodžiais: „O visa, kas gyva, kurianti visaapimanti jėga, o kvėpuojanti gyvybe“. Arba, verčiant iš angliško aramėjiško šios maldos vertimo, „O gimdytojau, kosmoso tėve ir motina. Tu sukuri visa, kas juda po saule“. Į graikų kalbą verčiant teliko „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Kodėl? Galbūt tamsiems žmonėms, kokie atseit jie buvo prieš kelis tūkstančius metų, kreipinys į gyvybę teikiančią jėgą buvo per daug įmantrus?
Kas gi yra ta visaapimanti, gyvybę teikianti jėga? Pagal senąjį žydų mokymą mums gerai pažįstami angelai Gabrielis ir Mikaelis nėra kažkokios atskiros būtybės su sparnais, o tik ta pati ties viskuo, kas gyva, sklendžianti ir stovinti dieviška jėga. Kadangi visa, kas mus supa, ir yra ta Dieviška jėga, tai ir tie angelai yra viena iš tos jėgos rūšių, teikiančių jėgą ir gyvybę. Iš hebrajų kalbos išvertus Gabrielis reiškia „Dievas yra mano jėga“, o Mikaelis reiškia „Kas yra kaip Dievas?“ arba „Dievo dovana“.
Dabar pažiūrėkim į šią jėgą iš žemiškų situacijų kampo. Žmogus, turintis tikėjimą, prašantis jėgos ir pagalbos, o taip pat ir žmogus, neturintis tikėjimo, bet norintis gyventi ar klestėti, o taip pat visa, kas gyva, benamis šuo, katinas, sergantis pakelėje, sužeistas briedis ar nulaužtas medelis, gali atsigauti net po sunkiausių išgyvenimų ir traumų. Aišku, gali ir neatsigauti, čia jau kaip Dievas duos. Pavyzdžiui, kažkas gyvena ir žino, kad jo artimas žmogus serga nepagydoma liga. Po ilgų dienų ir naktų vilties, pamatęs, kad tos viltys žlugo, kad tai pasikeis, teoriškai tas žmogus turėtų palūžti, nusiminti, nebenorėti gyventi. Bet gyvena, džiaugiasi kiekviena diena, šypsosi ir dėkoja už kiekvieną saulės spindulį.
Žmonės išgyvena po sunkių traumų, artimųjų netekties, praradę mylimuosius ir net vaikus. Maža to, jie tampa pavyzdžiu kitiems: dingusių vaikų tėvai sukuria pagalbos dingusiųjų artimiesiems organizacijas ir padeda kitiems, netekę artimųjų dėl ligos irgi kuria pagalbos grupes ir palaiko likimo draugus, buvę alkoholikai ir narkomanai atgauna save ir traukia iš bėdos kitus priklausomus žmones, našlės guodžia kitas našles ir vėl sukuria naujas santuokas, prievartą patyrusios moterys tampa vienuolėmis ir dvasinėmis vadovėmis kitoms moterims, išgyvenusioms tokias patirtis, vyras be rankų ir be kojų sukuria šeimą ir tampa gyvenimo vertinimo įkvėpėju milijonams žmonių.
Kaip kitaip tai galima pavadinti, negu dieviškų jėgų veikimu ties kiekvienu iš mūsų, netgi labiausiai nuskriaustu ir nusivylusiu planetos žmogelyčiu, gyva būtybe ar augalais, kurie atsigauna po šalnų ar liūčių?
Ir ta jėga yra tokia stipri ir dosni, kad mes kaip laidininkai ir angelai Gabrielis su Mikaeliu gydom vieni kitus savo meile, dėmesiu, rūpesčiu. Žmogžudžiai atsiverčia į tikėjimą ir tampa šventais, buvę nusikaltėliai atranda džiaugsmą gyventi dorai, ir daro tai taip nuoširdžiai, kad įkvepia dar daugybę žmonių…
Vienas kažkur toli danguje sėdintis Dievas turbūt nepajėgtų tiek daug padaryti su milijardais likimų ir žmonių, todėl tik visaapimanti, visur esanti, kurianti ir mums niekaip nesuvokiama jėga gali susitvarkyti su tokiom užduotim. Tiesa? Tereikia patiems parodyti norą su ta jėga eiti kartu, ir ji veikia, skleidžiasi tol, kol mes jau galim patys žygiuoti, nors ir drebančiom kojom, bet jau su tikėjimu, kad esam ne vieni. Kad šalia yra Gabrielius, o tiksliau, kad Dievas yra mano jėga.
Štai atvyko pas mus į Graikiją fainuolė linksmuolė Vita. Jos tikslas čia buvo atrasti iš naujo sveikesnį gyvenimo būdą, atsisakyti kai kurių nereikalingų įpročių. Sutarėm, kad ji, kaip ir aš, nebevartos glitimo ir alkoholio, ir kad aš jai parodysiu penkis Tibeto pratimus, kuriuos ji kasdien darys. Pirmosios dienos buvo tik pabandymas tuos pratimus padaryti, nes ten reikia ir jėgos, ir lankstumo, tad Vita juos darė tik po tris kartus, kaip ir rekomenduojama. Bet štai bėga dienos, ateina antra, trečia savaitė, ir aš matau, kaip keičiasi jos kūnas, veidas, kaip vis didėja judesių amplitudė, kaip veikia ta jėga, kuri mums teikia sveikatą ir gyvybę.
Argi ne stebuklas, kad žmonės pakyla iš patalo po sunkių traumų ar išgyja nuo nepagydomų ligų? Ir tokių pavyzdžių milijonai, milijardai… Lietuvoj ir kitose šaltose šalyse žmonės maudosi eketėse, kažkas bėgioja maratonus, kažkas gimdo po dvidešimt vaikų, o galiūnai tampo sunkvežimius, kaip kokie biblijiniai galijotai ar Antikos herakliai.
Man patinka ta jėga. Kiekvieną kartą po sunkesnių situacijų ar liūdnų akimirkų pajutusi kylantį džiaugsmą ir visaapimantį ramybės jausmą, suprantu, kad ji visada šalia, tereikia tvirtai jos laikytis. Koks bebūtų skausmas, neviltis, sunki situacija, apmaudas ar nusivylimas, žinokite, kad esat ne vieni. Kad esate dalis Visaapimančios, gyvybę teikiančios jėgos, kuri alsuoja aplinkui, viskame ir visada. Medyje, katėje, kaimynėje su suktukais plaukuose, vaike, žaidžiančiame lego, net virš jūrų kiaulyčių, delfinų ir drugelių ta jėga sklendžia ir veikia. Ji mus veda ir viską tvarko taip, kaip turi būti, nors kartais, o tiksliau, beveik niekada, kaip bebūtų tragikomiška, mes to veikimo nesuprantam ir negalim suprasti.
Bet tame ir yra tikėjimo grožis – norint būti su Dievu, nereikia jo suprasti, tereikia BŪTI. Pasitikėkime ta jėga, Ji žino, kaip viskas turi būti, o mes sekime nuorodomis, kad buvom suskurti pagal Jo paveikslą, mylintys, duodantys, supratingi ir ramūs.
