Jonas Ivoška
Gerbiamas skaitytojau, Tu turi teisę mane pagrįstai pašiepti, kad lendu į tą sritį, kurioje neturiu profesinio pasirengimo, išskyrus tai, jog kadaise, dirbdamas Vilniaus Universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijoje, mėgėjiškai studijavau šeimos sociologiją. Tačiau, turėdamas nemenką gyvenimo patirtį, ryžtuosi pateikti keletą įžvalgų dėl „Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos“ (toliau – GĮP), bandomos diegti mūsų mokyklose nuo pirmosios klasės.
Atkreipkime dėmesį, kad kriminologai, aiškindami nusikaltimo priežastis ir „piešdami“ nusikaltimo vykdytojo motyvacinį „portretą“, dažnai ieško priežasčių jo vaikystės išgyvenimuose. Kino filmai, vaizduodami vyrų – buvusių žiaurių karinių įvykių dalyvių – gyvenimą, atskleidžia sudėtingą jų adaptaciją (dažnai lydimą savižudybių ar kitų nužudymo), grįžus į civilinį gyvenimą. Ar tai nereiškia, jog kova su realiu ar įsivaizduojamu blogiu suardo žmogaus emocinę pusiausvyrą?
Skaitant GĮP priemones, susidaro įspūdis, kad mes jau pradinės mokyklos vaikučių galvosenoje sėjame kovos su blogiu sėklą, bandydami įdiegti, jog tai, kas prigimtinai atsiradę, nėra gėris. Kad reikia tam priešintis, ieškant to, ko realiai nėra. Berniukui aiškindami, kad ta jam simpatiška mergaitė, kažin ar mergaitė, kad joje galbūt slypi kažkokia nepažini priešingybė, dėl kurios tu gali būti apgautas, pilame „nuodus“ į jo tyrą jausmą. Dar skaudžiau panašią apgaulę gali tekti išgyventi mergaitei.
„Netikėk, gležnas žmoguti, tuo, ką matai, ką jauti“, – sako tavo mokytoja. O Jos atidžiai klausyti tavęs prašė ir tėtis, ir mama. Ar bent susimąstėm ką mes pasėsime vaiko galvelėje ir širdelėje, jeigu elgsimės dar kitaip – ugdysime tėvų netikėjimą mokytojų „tiesomis“, o mokytojų priešiškumą tėvų vertybėms?
Būkime bent truputį gailestingi savo vaikams: neatimkime iš jų nerūpestingos vaikystės, nes skiepijami to chaoso padariniai gali būti ir negrįžtami, ir žiaurūs.
Mano tėvynainiai, pasikliaukime mūsų protėvių išmintimi: „Nekovokime su blogiu, o gausinkime gėrį ir nebeliks dirvos blogio sėklai.“
