Kiekviena valstybė, norėdama išlaikyti nepriklausomybę, turi remtis savo piliečių patriotizmu, jų sąmoningu apsisprendimu ginti savo šalies laisvę. Nacionalinį saugumą mūsų šalyje reglamentuojantys įstatymai įteisina visuotinės ir besąlyginės gynybos visuotinumo principą. Gynybos visuotinumas reiškia, kad Lietuvą ginklu gina valstybės kariuomenė, kad gynybai naudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir tauta priešinasi visais įmanomais būdais.
Pasitikėjimas apginamumu
Stebint įvykius Ukrainoje, plinta diskusijos ir apie mūsų pasirengimą gintis. Ar mūsų kariuomenė gali užtikrinti mūsų saugumą, ar NATO partneriai prisijungtų prie karinės gynybos, ar mes patys esame išties pasirengę priešintis visais įmanomais būdais? Kol šie klausimai nėra atsakyti bent daliai visuomenės, abejonės dėl šalies apginamumo pasitarnauja būtent priešiškų šalių interesams.
Nepasitikinčių krašto apsauga Lietuvoje yra beveik 30 proc. Būtent šios gyventojų dalies neįtikina atsakymai į minėtus klausimus.
Žiniasklaidoje vis pastebime opias diskusijas. Pavyzdžiui, pasiskirstymas šauktiniai prieš #verktinius, iššaukiantis susipriešinimą ir visuomenės pasidalinimą į kelias stovyklas. Analogiškas nuomonių pasiskirstymas atsiranda tvirtinant lėšas gynybai, juk pinigų reikia ir švietimui ar socialinei apsaugai. Kol nebus visuomenėje bendro supratimo, kad krašto gynybai be galo svarbus visuomenės palaikymas, tol atsiras vietos jausmingoms interpretacijoms.
Visuomenė turi suprasti, kad kario kovinis pasirengimas priklauso ne tik nuo fizinės, bet taip pat ir nuo dvasinės parengties: ištikimybės šaliai bei pasididžiavimo, kad esi Lietuvos karys – gynėjas. Be pilietinės, patriotinės dvasios, žmogus niekada netaps tikrai geru kariu, nes profesionalumo esmė yra karinės žinios galvoje ir patriotinė dvasia širdyje. Jei kariuomenė nejaus užnugaryje gyventojų palaikymo, kaip galime tikėtis besąlyginio atsidavimo agresijos atveju.
Pastarasis šimtmetis – tarsi kopimas per kalnus
Kaip tauta, per pastarąjį šimtmetį gyvenome tarsi kopdami per kalnus. Tarpukariu buvo atgaivinta mūsų tautinė savimonė (kalba, kultūra, tradicijos). Vėliau išgyvenom sovietinę okupaciją, kuomet visuomenei buvo skiepijamos visai kitos vertybės. Tuomet sekė neapsakomas tautos vienybės fenomenas, prasiveržęs daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose. Turėjome ir skaudžių netekčių įtvirtinant nepriklausomybę.
Šiandien labiausiai liūdina atėjęs dalies visuomenės nusivylimas ir abejingumas, įsišaknijęs nepasitikėjimas. Nepaisant nepriklausomybės atkūrimo, šiandien didelė dalis jaunimo yra apolitiška, jiems svetimi visuomeniniai, bendruomeniniai ir tautiniai jausmai bei interesai. Manau, ne tik šeima, bet ir mokykla turi tapti institucija, efektyviai ir kryptingai veikiančia jauno žmogaus vertybių formavimąsi.
Tarpukaryje Lietuvos švietimo įstaigose vyravo nuostata: kaip krašto apsaugą vertins mokyklos, tokios bus ir tautos pažiūros. Todėl būtent visuomenė ir mokykla, glaudžiai bendradarbiaudamos su kariuomene, sėkmingai sprendė pilietinio ugdymo problemas, taip išugdydamos atsparius svetimai ideologijai Lietuvos piliečius. Be šios strategijos įgyvendinimo, nebūtų taip ilgai ir sistemingai trukęs partizaninis judėjimas.
Tarpukariu propaguotas auklėjimas šauliška dvasia
Patriotais negimstama, juos reikia išugdyti. Patriotiškas jaunimo auklėjimas buvo ypač sustiprėjęs tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Tuo metu vyravo idėja, jog šalies likimas ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos reikalas.
Vienas iš efektyviausių tarpukario patriotinės minties sklaidos pavyzdžių, Lietuvos šaulių sąjungos veiklos propagavimas, aukščiausiu lygiu iškeliant sušaulinimo idėją. Kaip teigė Prezidentas Antanas Smetona, būtina siekti, kad kuo daugiau lietuvių taptų šauliais, o visuomenėje būtų puoselėjama šauliška dvasia. Tuomet svarbus buvo karinis tautos parengimas, o ypač patriotinis auklėjimas, kuris turėjo užtikrinti motyvaciją ateityje, prireikus tapti partizanu ir kovoti prieš okupaciją. Šauliams buvo keliamas uždavinys užtikrinti, kad karo atveju šauliai ne tik patys pradės partizanauti, bet į pasipriešinimą įtrauks ir kitus savo bendruomenės narius.
Lietuvos šaulių sąjungos nariais anuomet tapo didelė visuomenės dalis – mokytojai, valstybės tarnautojai, karininkija ir pasiturintys ūkininkai. Prieš okupaciją organizacijoje buvo 42 tūkst. rikiuotės šaulių, 15 tūkst. moterų ir 5 tūkst. šaulių rėmėjų. Palyginimui, šiandien suaugusių šaulių yra apie 4,5 tūkst., jaunųjų šaulių iki 4 tūkst.
Laisvas apsisprendimas mylėti tėvynę
Šiandien dažnai baidomasi patriotizmo, jis painiojamas su šovinistiniu nacionalizmu. Tuo tarpu, patriotizmas ir tautiškumas nėra ir negali būti priešiškumo kitoms tautoms priežastis.
Pastaruoju metu visuomenėje pastebimas ne vienas bandymas diskredituoti patriotizmo sąvoką, ją savinasi nacionalistiniai judėjimai. Atidžiau paanalizavus jų veiklą, dažnai pastebima parama iš nedraugiškų valstybių, kartais net tiesioginis valdymas. Toks visuomenės klaidinimas vykdomas specialiai, norint suniekinti pačią vertybinę nuostatą.
Tačiau, kryptingas bei sistemingas pilietinio ir patriotinio ugdymo diegimas mūsų valstybėje ir visuomenėje yra itin svarbus. Neužtenka ant sienos pakabinti valstybės herbą, kunigaikščių portretus ar sudalyvauti valdiškame valstybinių švenčių minėjime. Siekiant išugdyti apsisprendusius ir sąmoningus piliečius, nuoširdus tėvynės meilės ir patriotizmo propagavimas turi tapti priimtinas visoms ugdymo ir švietimo įstaigoms.
Būtent savo vertės pajautimas, dvasinė laisvė – tai pagrindas, ant kurio kuriamos kitos žmogaus vertybės. Savęs, savo tautos gerbimas turi būti šiandieninio jaunimo pilietinio ir patriotinio ugdymo kryptis ir prasmė. Juk laisvas apsisprendimas mylėti savo šalį yra piliečio, o taip pat ir visuomenės brandumo ženklas.
Gintarė Skaistė,
Kauno miesto savivaldybės tarybos narė
