Aš jau rašiau, kad vadinamąją Islamo valstybę galima drąsiai įvardinti slaptųjų tarnybų sukurtu kariniu projektu, kuris savo sandara labai panašus į „tuščiavidurį burbulą“, „nusodintą“ reikiamoje teritorijoje ir gyvybiškomis laikinomis „komunikacijomis“ sujungtą su išoriniu pasauliu.
Nors šis „burbulas“ ir neturi realios valstybės vidinių konstrukcijų, o visa jo galia sutelkta išoriniame apvalkale, jis vis vien negali egzistuoti be tam tikro „centro“. Karinės vadovybės „centro“. Būtent jam tenka įvairiausių būrių tarpusavio sąveikos užduotis, siekiant viešai skelbiamų ir neviešinamų tikslų.
Ši vadovybė iš tikrųjų neturi sėslumo, ji -mobili, retai susirenkanti vienoje vietoje, bet ji yra, nes kažkas privalo likti atsakingas už visą šio projekto veiklą.
Iš to, kas žinoma ir ką galima aptikti informacinėje erdvėje, manoma, jog ją sudaro keturi – penki asmenys. Bent jau keturi jų įvardijami:
Abu Eiden al Iraki – buvęs Sadamo Huseino laikų Irako karinių oro pajėgų pulkininkas;
Abu Achmed al Alvani – taipogi to laikmečio Irako armijos karininkas, nors nenurodomas jo laipsnis;
Abu Umar Šišani, jis taipogi Tarcham Batarašvili – Gruzijos čečėnas, buvęs žvalgybos karininkas Gruzijos armijoje;
Abu Bakr al Bagdadi – islamo mokslų daktaras…
Būtent apie šį islamo mokslų daktarą verta parašyti kur kas daugiau, nes jis laikomas šio judėjimo dvasiniu lyderiu ir vadovu.
Susipažinkite – Abu Bakr al Bagdadi
Apie šią asmenybę lyg ir daug žinoma, bet tuo pačiu tos žinios dažnai gerokai prieštaringos ir tai sukelia daugiau spėliojimų nei paryškina tikrąjį vaizdinį.
Skelbiama, kad jis gimė 1971 metais Irako Samarijoje. Daugelis jį jaunystėje pažinojusių apibūdiną pastarąjį kaip drovų, niekuo neišsiskiriantį jaunuolį.
Vėlesni liudijimai jį jau pristato kaip ypač religingą islamo teologijos mokslininką, kuris nemėgo ir nemėgsta smurto.
Vienas tokių viešų liudytojų – Achmed al Dabach: „Buvau su al Bagdadi Islamo universitete tame pačiame kurse. Draugais mus vadinti negalima. Jis buvo tylus, tarsi koks pensininkas. Daugiau laiko leido atskirai nuo visų. Po Saadamo žlugimo aš susiradau pogrindinę Islamo armiją ir kovojau grupėje, kuriai vadovavo buvęs milicijos aukšto laipsnio karininkas. Ši grupė nevengė kraštutinio smurto. Kiek vėliau su mumis susisiekė Al Kaida. Man teko pažinti visus šios organizacijos lyderius asmeniškai, net Zargawi. Jis buvo man tarsi brolis, bet al Bagdadi jų tarpe nebuvo. Jis buvo nereikšmingas. Mano gyvenamo rajono mečetėje kartais šaukdavo maldai. Niekas jo net nepastebėdavo…“
JAV ir Islamo šalių žvalgybos analitikai tvirtina, jog šis tikrai yra baigęs Islamo universitetą Bagdade ir net apgynęs daktaro laipsnį, nors yra ir tuo netikinčių. Pavyzdžiui, Patrick Skinner iš vienos saugumo konsultacinės firmos rašo, kad: „JAV ir Irako vyriausybės žino, kas yra šis vaikinas, o jo išsimokslinimas – mitas.“
Jam pritaria ir Patrick Jonston iš RAND Corporation: „Jis sugebėjo labai gerai išsaugoti savo personos paslaptį ir būtent tai stiprina jo prestižą. Jaunimą traukia tai, kad jis beveik nepastebimas. Net savoje organizacijoje jis dažnai įvardijamas „nematomu šeichu“.
Taigi, nors informacinėje erdvėje surasite nurodytas jo tėvų pavardes, bet apie pačią al Bagdadi paauglystę ar jaunystę žinios – menkos bei, kaip jau sakiau, dažnai prieštaringos.
Tas prieštaringumas ypač išryškėja tolimesniame jo gyvenimo etape. Vieni šaltiniai skelbia, kad jis, kaip islamo teologijos mokslininkas po JAV 2003 metų invazijos į Iraką, 2004 metų vasario 2 dieną buvo suimtas ir laikytas Comp Bussa centre, bet tų pačių metų gruodyje paleistas „kaip žemo lygio kalinys“. Kitaip pasakius, nekeliantis grėsmės amerikiečiams, todėl nevertas dėmesio.
Kiti šaltiniai – priešingai. Jie tvirtina, kad al Bagdadi buvo okupacinio režimo internuotas iki pat 2009 metų ir buvo kalintas kartu kitais, taip vadinamais „galimais ateities lyderiais“.
Paprasčiau tariant, okupantas įžvelgė jame galimą lyderystės grėsmę ateityje.
Kaip ten bebūtų, abiejuose aprašymuose sutampa viena svarbi detalė: jis tikrai buvo amerikiečių įkalintas, vėliau paleistas.
Jau vien tai tampa jo biografijos įdomia vieta, nes būtent išleistasis į laisvę jau 2010 metais gegužės 16 dieną, kai mirė Abu Omar al Bagdadi, buvo paskelbtas Al Kaidos padalinio Irake lyderiu.
Šis darinys vėliau virto vadinamąja Islamo Irake ir Levante valstybe, o dar vėliau – Islamo valstybe, kurios viešai skelbiama užduotis – sukurti pasaulio musulmonų Halifatą.
„Nematomas šeichas“ – tikrai nematomas
Verta atidžiau pažvelgti į tą laikotarpį, nes kaip ir visame sviete, jame neapsieita be lyderių vidinių tarpusavio kovų. Mitai tai ar tikrovė, sunku pasakyti, bet pamąstymams tai tikrai yra naudinga.
Jau 2011 metais būsimo halifo valdoma organizacija Irake labai suaktyvino teroro aktus. Vien tarp kovo ir balandžio net 23 didesni ar mažesni išpuoliai.
Jei prisimenate, tai 2011 metais Pakistane ganėtinai įtartinomis aplinkybėmis buvo nužudytas (taip paskelbė amerikiečių administracija bei visam pasauliui ištrimitavo sisteminė žiniasklaida ir to niekas niekada nepaneigė, nors kūno taipogi niekas niekada nematė) garsusis Osama bin Ladenas. Ir jau gegužės 2 dieną al Bagdadi paviešino pareiškimą, kuriame išgyrė nužudytąjį ir pažadėjo žiauriai už jį atkeršyti.
Pažadėjo ir ištesėjo: prasidėjo visa virtinė teroristinių aktų – ir ne vien Irake, o už visus juos viešai atsakomybę prisiima pažadą davusysis.
Kiekvienas, nors ir menkas bei kartais keliantis abejones dėl priskyrimo terorizmui įvykis, vis vien nedelsiant buvo tiražuojamas sisteminės žiniasklaidos, todėl šis laikotarpis keistai panašėja į kruviną reklamą, kurios pagalba šis asmuo tapo plačiai žinomas.
2013 metais balandžio 8 dieną iš Vakarų žiniasklaidos „neišlipantis“ al Bagdadi paskelbia formuojąs Islamo Irake ir Levante valstybę, nes pilietinis karas Sirijoje, tai – „džichado dalis“. Todėl Al Kaidos padalinys Sirijoje – Jabhat al Nusra privalo įsilieti į naujai konstruojamą darinį, kaip pastarojo svarbi kovinė dalis.
Al Nusra vadovas suskubo kreiptis į Al Kaidos vadovybę ir Emir Ayman al Zawakri viešai nurodė, kad vadinamoji Islamo valstybė privalo būti panaikinta, o al Bagdadi veikla apsiriboti tik Iraku.
Šis atsisakė paklusti ir per trumpą laiką apie 80 procentų al Nusra „internacionalinių“ kovotojų perėjo būsimo halifo pusėn, prisiekdami jam ištikimybę.
2014 metų pradžioje al Bagdadi kovotojai išstumia Al Nusra likučius iš Sirijos Raakos miesto ir susiremia su Deir ez Zar gubernatoriui ištikomis pajėgomis. Šitame mūšyje žūsta keli šimtai kovotojų ir kelios dešimtys tūkstančių šio regiono gyventojų virsta pabėgėliais.
Al Kaida oficialiai pareiškia, kad atsiriboja nuo vadinamosios Islamo valstybės, o al Bagdadi jau birželio 29 dieną skelbia deklaraciją apie pasaulinio Halifato steigimą, kuris įvardijamas Islamo valstybe, o save jau pristato naujame titule – Halifas Ibrahimas.
Nors šis asmuo sisteminės žiniasklaidos pagalba dabar jau daugiau ar mažiau žinomas, bet iš tikrųjų jį matė labai nedidelis būrys žmonių. Jis ir šiandien išlieka ištikimas tam įvardijimui „nematomas šeichas“.
Daug kartų buvo atsiradusių pranešimų, kad jis mirė, bet iki šiol nė vienas jų nepatvirtintas.
Amerikiečiai viešai skelbia, kad jis Raakoje, bet niekas realiai to taipogi nepatvirtina.
Atsirado nurodančių šaltinių, kad jis dabar įsikūręs Libijoje ir iš ten teikia įsakymus.
Tiesa tokia, kad tikrumoje šiandieninė jo apsistojimo vieta – nežinoma. „Nematomas šeichas“ – tikrai nematomas.
O gal jis visai neegzistuoja? Gal tai – tik mitas? Kaip tai panašu į ilgametes nužudyto Osamos paieškas… Juk apie jį taipogi sklido daug kalbų ir dar daugiau mitų.
„Nematomas šeichas“ – Osamos bin Ladeno antrininkas?
Kokios iš viso to peršasi išvados? Pirma, ši asmenybė, nepaisant to, kad viešumoje apie jį lyg ir galima rasti duomenų, nė kiek nemažiau apgaubta paslaptingumo skraiste, kaip ir pas Alachą iškeliavęs Osama.
Antra, keista, bet ir vienam, ir kitam pradiniame kovų kelyje teko susidurti su amerikiečiais. Neabejotinai nepavyko išvengti ir amerikietiškų slaptųjų tarnybų dėmesio, nes šios struktūros įpratusios domėtis visu ir visais.
Trečia, vienas ir kitas tiesioginiais ryšiais susieti su Al Kaida, o šios šaknys, kaip žinoma, – praėjusio šimtmečio aštuntame dešimtmetyje, kai JAV ėmė tiekti ginkluotę Afganistano talibams kovose prieš Maskvą.
Šiandien jau tik pats didžiausias naivuolis vis dar tebetiki, kad Al Kaida – pačių islamo radikalios ideologijos pasekėjų savarankiškai išgimdytas karinis darinys. Iš tikrųjų ji buvo Vakarų slaptųjų tarnybų sukurta kaip jų tiekiamos finansinės ir materialinės pagalbos paskirstymo organizacija. Afišuoti to vis dar nemėgstama, bet jau nebesistengiama ir neigti. Tik būtinai paaiškinama, kad tai buvo seniai, dar egzistuojant TSRS. Vėliau Al Kaida , anot tokių aiškintojų, „atitrūko nuo grandinės“ ir virto aršiausiu JAV priešu.
Gal tai ir tiesa, o gal ir ne visa tiesa. Paprastai tie, kurie „pasirašo teikti paslaugas“ tokioms struktūroms ir tokiais masteliais, vargiai kada begali atsisakyti tos mefistofeliškos sutarties. Jei kuris tam ryžtasi,tai jis sąmoningai pasirenka sau mirties nuosprendį. Nors, atvirai pasakius, koks skirtumas, juk vis vien anksčiau ar vėliau, kai užduotis jau įvykdyta arba „pardavęs dūšią“ virsta, pagal šių tarnybų terminologiją, „apšviestu“, jis „pašalinamas“, nes jo baisių darbų šešėlis ima kristi ant pačių užsakytojų ir kenkti jų viešam įvaizdžiui.
Kam tai naudinga?
Taigi, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jokių tiesioginių įrodymų, jog minėti asmenys būtų vykdę ar vykdo galingų slaptųjų tarnybų valią, viešoje erdvėje nesurasite, bet begalės sutapimų, šalutinių faktų, jų pačių organizacijoms nenaudingų veikimų – aibė, todėl visa tai nori nenori kelia didžiulį įtarimą.
Sakysime, paskutinių poros mėnesių gerai žinomi įvykiai. Ypač A321 lėktuvo katastrofa virš Sinajaus (Egiptas), teroro aktas Paryžiuje… Kaip manote, tai naudinga tiems vadinamiems islamo radikalams? Ar jie nesupranta, kad tokiais veiksmais tik sustiprina karinį spaudimą prieš save? Negi jie tiek naivūs, kad mano galintys pasėti visuotinę baimę ir tokiomis priemonėmis paklupdyti išlepusį Vakarų pasaulį bei visus kitus netikėlius? Nemanau.
Jų viršūnėje – daug mąstančių ir organizuotų. Tai kodėl jie taip elgiasi? Vien tik todėl, kad, kaip mūsuose įprasta aiškinti, jų religija nurodo naikinti visus kitatikius, o tokiame kare žuvusieji keliauja tiesiai prie Alacho stalo? Kvailystė. Taip gali kalbėti tik tie, kurie niekada nevartė Korano arba sąmoningi melagiai.
O Turkijos numuštas rusų bombonešis? Įskrido jis keletui sekundžių į turkų teritoriją ar neįskrido, neturi didelės reikšmės. Didžioji dalis analitikų, specialistų ir net dalis sisteminės žiniasklaidos sutaria, kad jis realiai nekėlė grėsmės Turkijai. Menkai beginčijama ir tai, kad ši operacija buvo kruopščiai parengta iš anksto. Neįmanoma nuginčyti faktų, kad turkai, jei pažeidimas tikrai buvo, nepanaudojo visų perspėjimo galimybių, o veikė tiesmukiškai ir lėktuvą numušė virš Sirijos teritorijos. Kam jiems to reikėjo?
Dabar visos pusės nurodo vieną pagrindinę priežastį – Turkijos ryšius su vadinamąja Islamo valstybe ir galimai paties jos Prezidento ar jo klano, kuriame ne tik artimi bendražygiai, bet ir šeimos nariai, siekį asmeniškos naudos.
Šituo abejoti neverta, nafta tikrai keliauja į Turkiją, o iš jos dar toliau. Kaip neverta abejoti ir tuo, kad per šios valstybės teritoriją atgal teka ginkluotės, šaudmenų bei žmogiškųjų rekrutų srautai. Turkija – viena „tuščiavidurio burbulo“ ryšių su išoriniu pasauliu komunikacijos šakų. Galimai pagrindinė.
Ar tai nebuvo žinoma nuo pat vadinamosios Islamo valstybės atsiradimo ir jos ekspansijos pradžios? Ar tai gali būti naujiena? Mums, eiliniams pasaulio gyventojams, taip, bet aukščiausiam vakariečių elitui, net tiems patiems rusams ar kinams, tai – joks atradimas.
Turkijos vaidmuo
„Washington Post“ 2014 m. rugpjūčio 12 dieną paskelbė interviu su vienu iš islamo radikalų kovotojų: „Didžioji dauguma kovotojų prisijungė prie mūsų karo pradžioje, kirtę Turkijos sieną“.
2014 metų spalio 14 dieną Turkijos Respublikonų liaudies partijos lyderis Kemalis Kaličdaroglu Adano miesto prokurorui įteikė pareiškimą, kuriame tvirtina, jog Turkija tiekia ginkluotę teroristinėms grupuotėms. Jis taipogi pateikė sunkvežimių vairuotojų, kurie perveždavo ginkluotę, sąrašą.
Turkijos vyriausybė tai paneigė ir paskelbė, kad sunkvežimiai gabeno humanitarinę pagalbą Sirijos – Turkijos sienos prieigose gyvenantiems turkmėnams.
Prieštaraudamas tokiai vyriausybės pozicijai šios partijos lyderio pavaduotojas Bulentas Tezdžanu pateikė įrodymus: „2014 metų sausio 19 dieną Adene buvo sustabdyti trys sunkvežimiai patikrinimui. Jie Esenbogo oro uoste Ankaroje buvo pakrauti ginkluote. Sunkvežimiai pasiekė Turkijos – Sirijos sieną. Kai juos sustabdė inspektoriai, nedelsiant įsikišo Turkijos žvalgybos MTI agentai, kurie turėjo perimti krovinį ir pergabenti jį per sieną. Jie bandė sutrukdyti inspektoriams patikrinti dėžes. Šie aptiko raketas, ginklus ir šaudmenis. Tai – ne vienintelis atvejis.“
Pereitais metais Cumhuriyet paskelbė, jog Fuat Avni pranešė, kad egzistuoja 2014 spalio 12 dienos garso įrašai, kurie patvirtina, jog Turkija teikia finansinę ir karinę pagalbą teroristinėms grupuotėms, susijusioms su Al Kaida. Šituose įrašuose girdisi, kaip Erdoganas spaudžia šalies gynybos vadovybę pradėti karą su Sirija. Erdoganas reikalavo, kad Turkijos žvalgybos vadovas Hakan Fidan sugalvotų priežastis, kurios leistų atakuoti sirų kariuomenę.
Po susitikimo su Erdoganu, Fidanas pasakė Premjerui Davutoglu, aukštam gynybos vadovybės atstovui Jasaru Guleru ir užsienio reikalų aukštam pareigūnui Feridudnu Sinirloglu: „Jei bus būtina, aš pasiųsiu 4 žmones į Siriją ir jie iš ten paleis kokias 8 raketas Turkijos teritorijos kryptimi, arba pavesiu jiems atakuoti Suleiman – šacho mauzoliejų.“
2014 metų rugsėjo 19 buvo paviešinti dokumentai, kad S.Arabijos emiras Bandar bin Sultan finansavo vadinamai Islamo valstybei ginkluotės tiekimą per Turkiją. Ginkluotė buvo atskraidinta į Etimesgut oro uostą Turkijoje iš Vokietijos.
Leidinys „Radikal“ 2014 m. birželio 13 dieną paskelbė, kad Turkijos vidaus reikalų ministras Muammar Guler pasirašė nurodymą ministerijos padaliniams: „Hataj – strateginis modžachedų, kurie kerta mūsų sieną į Siriją, rajonas. Logistinė parama islamo grupuotėms bus padidinta, o jų apmokymas, gydymas ir saugus sienos kirtimas daugiausia vyks šitame rajone. Žvalgybos padalinys ir Religinių reikalų Valdyba koordinuos laikinąjį kovotojų paskirstymą ir apgyvendinimą visuomeninės paskirties objektuose…“
Apie Turkijos indėlį remiant terorizmą galima rasti „Daily Mail“ (2014 m. rugpjūčio 25 dienos), Britanijos Sky News, telekompanijos BBC ir daugelyje kitų informacinių šaltinių pranešimuose, nekalbant apie dabartiniu laiku vis daugiau atsirandančių faktų.
Ar visa tai pasibaigs taikiai, ar…?
Taigi, Turkijos ir vadinamosios Islamo valstybės bendradarbiavimas iš tikrųjų – jokia paslaptis. Ir tai, kad Vakarai iki šiol niekaip nereaguodavo į tokius liudijimus, gali reikšti viena: Vakarams tai mažų mažiausiai – naudinga.
Kai kalbame apie Vakarus, mintyje dauguma turime ne Vidurio ar Rytų Europą, net ir ne Vakarų Europą, o visų pirmą lyderį – JAV.
Nemanau, kad kas nors tokį tvirtinimą ims neigti, todėl drąsiai galima sakyti, kad tai pirmiausia naudinga Valstijų valdantiesiems. Bent jau įtakingai jų daliai, kuri šiandien diktuoja šios valstybės užsienio politiką.
Kiekvienas vienos kurios nors šalies iškilimas, nors vieno žmogaus gyvenime gali atrodyti „amžinybe“, tėra laikinas dalykas. Jis neišvengiamai sukelia kitų pasipriešinimą, todėl JAV dominavimas negalės ilgai tęstis. Valstijų globalios ekspansijos sulaikymas jau prasidėjo ir nors šiandien jis atrodo permainingai, bet išvengti to, deja, nepavyks. Vienas klausimas, kuris neduoda ramybės daugeliui šią tiesą išpažįstančių politologų bei geopolitikos specialistų: ar visa tai pasibaigs taikiai, ar vis dėlto išvirs į milžinišką katastrofą karinių grumtynių pavidale?
Jei atsigręžtume į paskutinių dviejų šimtų metų Europos istorinę patirtį, tai optimizmui nedaug lieka vietos. Gal net nereikia tiek giliai skverbtis į praeitį, pakanka žvilgtelėti į XX amžiaus Europos nueitą kelią.
B.d.
