Dr. Nijolė Pečiulaitienė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Veterinarijos akademija, Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų institutas
Jau tūkstančius metų žmonės siekia manipuliuoti kitų organizmų evoliucija. Nuo senų seniausių laikų ūkininkai naudojo selekciją, norėdami patobulinti auginamus gyvulius ir pasėlius. Tačiau visai neseniai, XX a. antroje pusėje, norėdami suteikti organizmams naujų, gamtoje jiems neįprastų savybių, mokslininkai ėmė keisti gyvybės kodą – DNR. Todėl, pastaruoju laikotarpiu biotechnologija ir genų inžinerija sulaukė išskirtinio dėmesio. Tačiau tai lėmė dar 1950–1980 m. padaryti atradimai.
1953 m. du mokslininkai, James Watson ir Francis Crick, nustatė DNR sandarą. 1973 m. augalų bei gyvūnų genai buvo įterpti į žarnyno lazdelę E. coli. Taigi, 1973 metus galima laikyti biotechnologijos, o taip pat ir genų inžinerijos mokslo atsiradimo pradžia. 1982 m. buvo parduoti pirmieji GM produktai: insulinas, interferonas bei vakcina gyvulių diarėjai gydyti. Ir jau 1995 m. JAV ūkininkai užaugino pirmuosius GM kukurūzus, atsparius vabzdžiams, ir GM sojas, atsparias herbicidui glifosatui.
Šiuolaikinė biotechnologija, dar vadinama genų inžinerija, pagrįsta manipuliacijomis su DNR už gyvos ląstelės ribų, yra galinga ir novatoriška technologija. Genetinė inžinerija apima metodikas, kuriomis iš organizmo paimama genetinė medžiaga, iškerpama ir naujai sujungiama, sudarant naujas kombinacijas, padidinant rekombinantinės DNR kopijų skaičių ir perkeliant ją į kitus organizmus. Genų inžinerijos metodais siekiama tokių pačių tikslų, kaip ir tradiciniais selekcijos metodais, bet skiriasi darbo sparta ir tikslumas.
Lytinės hibridizacijos metodu reikia atlikti labai daug kryžminimų, kol gausime tinkamą genų derinį. Genų inžinerijos atveju perkeliamas konkretus, požymį lemiantis genas. Ir taip, susidaro galimybė kurti augalus ir gyvūnus su pagerintais požymiais ir savybėmis, perkėlus jiems genus iš kitų organizmų, t.y. konstruoti tiek augalus tiek ir gyvūnus su norimais požymiais. Taip sukuriamas naujas, transgeninis (genetiškai modifikuotas) organizmas.
Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvoje (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/18/EB) GMO apibrėžiamas kaip organizmas (išskyrus žmogų), kurio genetinė medžiaga yra taip pakeista ir įgijusi tokių savybių, kurios negalėtų atsirasti organizmui dauginantis natūraliu būdu. Tuo tarpu terminas genetiškai modifikuotas produktas (GMP) naudojamas apibrėžti preparatą, kurio sudėtyje yra ar kuris susideda iš GMO ar jo dalių ir yra teikiamas į rinką.
Genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) ir iš jų pagaminti produktai – dar neseniai tik kažkur Vakarų pasaulyje skambėjęs pavadinimas jau yra pasiekęs ir Lietuvą. Pasiekė su tokia banga, jog iš karto sukėlė ginčus – reikia ar nereikia Lietuvai genetiškai modifikuotų organizmų. Kaip ir kiekviename ginče yra dvi nuomonės – pozityvi ir negatyvi. Kol kas laimi negatyvi ir Lietuva atsiribojo nuo bandymų savo teritorijoje auginti genetiškai modifikuotus augalus komerciniais tikslais.
Europos Sąjungoje (ES) įvairiais teisiniais aktais yra reguliuojama veikla, susijusi ne tik su GMO, bet ir su produktais, turinčiais savyje GMO bei pagamintais iš jų ir turinčių transgeninių nukleorūgščių ir baltymų, o taip pat jų išleidimas į aplinką. Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvoje ženklinimo sistema apibrėžia 0,9 proc. techninio neišvengiamumo ribą. Tik nuo šios ribos produktai yra laikomi genetiškai modifikuotais produktais.
Visų maisto produktų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip 0,9 % genetiškai modifikuotų organizmų, ženklinimo etiketėse privalo būti nurodyta, kad produktas pagamintas iš genetiškai modifikuotų organizmų arba, kad produkto sudėtyje yra komponentų su GMO.
Nors Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose akcentuojama, kad svarbiausia prekybos sąlyga yra prekių sauga ir ženklinimas, Europos Sąjungoje (ES) (taip pat ir Lietuvoje) nereikalaujama žymėti gyvūninės produkcijos (pvz., kiaušiniai, mėsa, pienas), išaugintos naudojant pašarus su GMO. Taip pat neženklinami produktai, susintetinti naudojant genetiškai modifikuotas bakterijas: pavyzdžiui, susintetinti glutamatai, enzimai ir kai kurie vitaminai, bei produktai, kurių fermentacijai buvo naudoti GMO.
Šiuo metu dar ne visiškai žinoma su GMO naudojimu susijusios rizikos tiksli prigimtis ir mastai, ir todėl riziką reikia vertinti kiekvienu atskiru atveju.
Be to, norint įvertinti riziką žmogaus sveikatai ir aplinkai, būtina nustatyti rizikos vertinimo reikalavimus. GMO ir biotechnologijų taikymas maisto produktų gamybai bei auginant augalus yra dažnas visuomenės ir politikų diskusijų objektas.
Kylantis nerimas paskatino atkreipti dėmesį į galimą pavojų žmonių sveikatai bei aplinkai. Europos Sąjungos šalyse GM maisto pristatymas buvo nelabai sėkmingas dėl priešiškos vartotojų nuostatos, o vėliau – rinkos reakcijos. Dėmesys į problemas dėl maisto saugumo buvo atkreiptas po skandalų, susijusių su maistu, kai neigiamai sureagavo vartotojai ir gamintojai.
Nenoromis, bet tenka pripažinti, jog daugelis skeptikų kritiškai žiūrinčių į genetiškai modifikuotus organizmus yra pateisinami bent jau dėl skepticizmo – šiam mokslui dar reikia atlikti daug, labai daug mokslinių tyrimų, kol bus sukauptas pakankamas žinių bagažas ir turės praeiti dar nemažai metų ir pragyventi keletas kartų, kad galėtume konkrečiai patvirtinti vienų ar kitų mokslininkų prognozes apie genų inžinerijos poveikį žmogaus organizmui.
Biotechnologijų taikymas sukėlė įvairiausių rūpesčių visuomenei, kurie dažnai siejasi su atsitiktiniu korporacijų ir socialinių interesų neatitikimu, potencialiu neigiamu poveikiu žmogaus sveikatai ir aplinkai, galimybe netinkamai panaudoti žinias apie gyvybę, ir pan. Svarbiausia yra tai, kad į šitas baimes, net jei jos kyla neinformuotai arba suklaidintai visuomenei, negali būti atsakyta iš įsišaknijusių pozicijų, nes tai yra naujas reiškinys.
Biotechnologijos viltys negali išsivystyti į apčiuopiamą naudą visuomenei, jei nebus pačios visuomenės paramos. Tauta turi teisę pasirinkti, biotechnologija negali būti primesta negeranoriškai nusiteikusiai visuomenei.
Kad biotechnologija laimėtų visuomenės pasitikėjimą, reikalingas nedviprasmiškas dialogas tarp vyriausybės, visuomenės interesų grupių ir mokslininkų. Todėl ir yra sukurtos ir kuriamos įstatymais pagrįstos biosaugumo sistemos.
Moderniųjų biotechnologijų tema yra itin aktuali, nes iki šiol nėra vienareikšmių atsakymų apie GMO galimą žalą gamtai ir žmogaus sveikatai. Kita vertus, biotechnologijos pramonė yra ateities pramonė, suteikianti dideles galimybes žmonių gerovei kelti.
Tačiau technologijų inovacijos, smarkiai įtakojamos ekonominių jėgų, nacionalinių politikų, tarptautinės politikos, įvairių reglamentų ir visuomenės spaudimo nebūtinai išliks taikoje su gamtos mokslų progresu. Dažnai kaštai, kurie reikalingi naujo produkto vystymui iki jis atitiks saugumo, kokybės ir aplinkos apsaugos reikalavimus, įtakoja naujų technologijų įteisinimo sprendimus.
Vyriausybių politika arba jos nebuvimas gali paskatinti arba, priešingai, sustabdyti investicijas į mokslą ir pramonę. Galiausiai, visuomenės požiūris gali turėti lemiamą įtaką technologijoms, pramonės inovacijoms ir prekybai.
