Gen. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Taigi, kariausime ar ne? Temą tęsiame. Gal ir nereikėtų, bet taip jau gaunasi, kad mažai kam tai rūpi. Turbūt vienintelė televizija, kuri į šį klausimą pažiūrėjo rimtai, – tai Giedrės Gorienės „Komentaras TV“.
Gerbiamas Vytautas Mikalauskas jau pakankamai seniai aiškiai, kompetentingai ir paprastai yra išdėstęs klanų, finansinių srautų, super valstybių interesų susikirtimo lygius. Kaip ir kodėl dėl tų interesų kariaujama ir kokią vietą šioje kovoje užima atskiros valstybės, o svarbiausia – Lietuva.
Visai neseniai panašiai situaciją apibūdino ir teisininkas Erikas Pavlovičius. Aš irgi sau leidau prisidėti prie šios garbingos kompanijos, nes mūsų požiūriai stipriai sutampa.
Aišku, galima ir net reikėtų su mumis ginčytis, bandyti parodyti, kad mes klystame ir t.t. (juk būtent taip turėtų būti demokratinėje Valstybėje), tačiau nieko panašaus nėra.
Nenoromis prisiminiau Vilniaus mero rinkimus. Juk tada irgi viešumoje buvo skelbiamos tik keturios pavardės, o apie kitus – nulis, jų nėra (gal išskyrus vienintelį atvejį, kada kažkokie individai, vadinantys save politologais, įžvelgė tik šias keturias asmenybes). Viskas kaip ir būtų nieko – prastūmėte savo ir šlovė jums, bet čia – visai kita situacija. Jums taip neatrodo?
Kažkas, bijantis net save įvardinti, žada tiems, apie kuriuos kalba V. Mikalauskas, mūsų visų vardu ĮKIŠTI LIETUVĄ Į KARĄ, o pas mus tyla. Sisteminėje žiniasklaidoje tyla. Sisteminėje televizijoje tyla. Tai ką, visas OK? Nemanau. Gal ponas Rasmussen melagis, o „The Guarden“ (ir patį Rasmussen) jau seniai užvaldė Putinas? Nemanau. Tai kas gi vyksta?
Manau, seniai aišku, kad tie, kas šiandien valdžioje, jau seniai Lietuvą ir mus, brangieji, pardavė. Planai į ateitį irgi numatyti ir mūsų vardu jau pažadėta. Jei klystu, atsiprašau, tik tokiu atveju, kodėl nėra išaiškinimų, „priesaikų“, kad nekalti, kad nieko neparduota ir t.t.?
Tačiau tuomet kyla klausimas: iš kur tada raginimai peržengti bet kokias raudonas linijas? Kodėl taip dažnai girdime, kad jau pavėlavome ir lietuviai jau seniai turėjo būti Ukrainoje, kodėl stumia kitas NATO Valstybes į karą?
Beje, manau, kad tos kitos į tą karą neskubės, o mes, pasak pono Rasmussen, kaip pionieriai, kartu su Lenkija – visada pasiruošę. Tik klausimas: pasiruošę kam?
Suprasčiau, jei NATO priimtų sprendimą stoti į karą su Rusija dėl Ukrainos, tik esu tikras, kad taip nebus. Kas tada? Mes patys, su ta vadinamąja „Žečpospolita“? Kas tada? Juk tada tas pats – NATO turės pilną teisę pasakyti, kad mes juk pasakėme „NE“. Kas tada? Ar yra abejojančių, kad, jei Lietuva taps karo dalyve prieš Rusiją, tai atsakas neabejotinai ateis?
Leisiu priminti, kad karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis. Tai gal mūsų politikai turėtų taip politikuoti, kad karo galimybė būtų minimalizuota, o ne eskaluoti ją?
Nežinau, kaip mąsto valdantieji, tačiau aš palaikau mūsų narystę NATO ir Europos Sąjungoje, tik žiūriu į šią narystę kaip į priemonę užtikrinti mūsų Valstybės ir mūsų Tautos taikų ir orų gyvenimą, o neįvėlimą į karą vardan kitų valstybių ar valstybių grupių interesų. Tam mes turime visus svertus. Tik reikia turėti STUBURĄ ir VALIĄ tarnauti vardan tos Lietuvos, o ne savo ir kitų, ne mūsų interesams.
Vietoje to, kad paremtume tas valstybes, kurios, nepažeisdamos abiejų sąjungų pamatinių principų atstovauja savo žmonėms ir savo valstybių interesams, mūsų valdantieji, europaramentarai stoja į sorošistų pusę.
Taip jau atsitiko, kad mūsų Valstybė ir mūsų Tauta yra totaliai žlugdoma. Tai – mano asmeninė pozicija, kurią ne kartą buvau išsakęs. Tačiau šiandien – dar baisiau.
Valdantieji (na, bent jau tie, kas žada įvelti mus į karą, kas skaičiuoja „priimtinų aukų“ skaičius) peržengia visas linijas. Raudonas, žalias, geltonas. Visas įmanomas. Ir klausimas jau apie mūsų Valstybės, o, svarbiausia, – TAUTOS išlikimą, nes, jei įlįsime į karą, – tada viskas! Sakau tai, kaip žmogus, matęs KARĄ iš labai, labai arti.
Paklauskite Lietuvos afganų. Galų gale paklauskite mūsų „Aitvarų“, ar jie norėtų, kad tai, ką jie matė misijose, ateitų į mūsų Tėvynę? Juk, kai siuntėme Lietuvos karius į NATO misijas, sakėme jiems, kad tai daroma dėl to, kad niekada netektų kariauti Lietuvoje. Jie mumis tikėjo. Aš pats taip sakiau kariams. Sakiau todėl, kad šventai tuo tikėjau. Tikiu ir dabar, kad ne be reikalo mes ten dalyvavome.
Tačiau dabar kyla klausimas: ar nemeluoja mūsų politikieriai? Jau pripratome, kad meluojama ant kiekvieno žingsnio. Negaliu įvardinti nė vieno duoto rimto pažado (gal išskyrus kenkti Lietuvai), kurį ši valdžia būtų įvykdžiusi. Tik šiandien ne apie ekonomiką, finansus, švietimą, mokesčius, vagystes. Šiandien – apie Tautos išlikimą.
„Brangieji“, jei jau prisidirbote, tai gal prisipažinkite. Inicijuokite diskusijas. Gal aš ir mano bendraminčiai klystame. Gal didžioji Lietuvos Tautos dalis taip myli Ukrainą, kad pasiryžę paaukoti savo vaikų gyvybes? Gal ir taip, bet paklauskime Žmonių, ar tikrai taip?
Baisiausia tai, kad mūsų Valstybės indėlis negali būti rimtas ir bent kiek reikšmingas. Iš to karo mes neatnešime pergalės. Tik lietuvaičių lavonus ir „vertybes“, kurios, beje, ne mūsų. Ar dar išliks Lietuvių Tauta – irgi klausimas. Tai gal nereikia šokti pagal svetimą muziką?
Pasikartosiu – NATO ir Europos Sąjunga – tai ne Vašingtonas ir Briuselis. Tai Tautos ir Valstybės, kur kiekviena Valstybė atstovauja savu Tautos interesams. Tame ir yra šių organizacijų jėga, dėl to mes ten ir stojome. Tiesa, pastaruoju metu, mano manymu, tai bandoma paminti, bet jei Tautos, Lietuva tame tarpe, bus stiprios, jei stovės už savo kultūrinę ir religinę tapatybę, gerbs savo ir kitų tradicijas ir saugumo interesus, tai gyvensime taip, kaip ir turime – taikiai ir oriai.
Jaučiu, kad Vilniuje per NATO viršūnių susitikimą nebus lengva. Manau, tada ir pamatysime, kas atstovauja savo valstybių interesams, o kas ne. Tikrai labai laukiu rezultatų. Nuo jų, matyt, daug kas priklausys.
Tikiu, kad bus surasti racionalūs, nereikalaujantys kraujo sprendimai. Tikiu, kad jau liepos mėnesį galėsiu pasakyti, kad klydau, ir ačiū Dievui. Tik neramu, kas bus, jei taip atsitiks, kad būsiu teisus.
Atmintyje iškyla „Boxer“ pirkimo istorija. Neatsirado nė vieno politiko, kuris pabandytų įsigilinti, nei vieno, kuris bent jau būtų paklausęs manęs, kas ir kaip. Kodėl tokios kainos? Kur Lietuvos verslo interesai? Kur avsetas? Ir krūva kitų klausimų. Vietoje to buvo išpiltas vagonas mėšlo, buvau viešai išvadintas melagiu (vieno anksčiau manimi gerbiamo politiko), sužinojau, kad savo nuomonę galėsiu išsakyti, jei kas paklaus, bet nepaklausė. Buvau priverstas atsisakyti pareigų. Vienu žodžiu, „prasiėjo“ per mane pagal pilną programą.
Finale paaiškėjo, kad buvau 100% teisus.
Nežinau, kaip dabar, bet aišku, kad buvo žiauriai permokėta, valstybės verslas nebuvo įtrauktas, avseto (grįžtamieji įsigijimai) negavome, „Boxer“ laiku nebuvo pristatyti ir net tie, kurie buvo, buvo nekovingi. Tiesa, kai kas gavo savo procentus už tarpininkavimą. Gražu.
Galėčiau garsiai rėkti, kad buvau teisus, o tie teisuoliai – ne. Kas iš to? Kas atstatys žalą Valstybei? Ar kas atsakys už tai? Aišku, ne.
Prisiminiau šią seną istoriją tik dėl to, kad vėl netektų sakyti: matote, aš buvau teisus. Kam nuo to lengviau, kai pakeisti jau nieko negalima? Kai Valstybė jau kariauja? NIEKAM. Tai gal darykime taip, kad būčiau neteisus, kad prisipažinčiau klydęs.
Klausimas: ar mes, Lietuvos žmonės, galime ką nors pakeisti? Manau, taip. Visų pirma, reikia stebėti, kas vyksta. Juk be Seimo (nors neabejotinai turėtų būti referendumas, tačiau gali atsirasti juristų, kurie, pasitarę su dvasiomis, pasakys, kad užtenka Seimo ar net Valstybės Gynybos Tarybos sprendimo – netiesa), toks sprendimas neįmanomas. Matyt, jei tektų Seimui svarstyti, tai žmonės privalėtų aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti savo poziciją. Aš kalbu ne apie saujelę nepatenkintų, o apie tiek, kad nebūtų abejonių Tautos valia. Jei nepadės, turime reikalauti pasitikėjimą praradusių (įskaitant Prezidentą) atsistatydinimo. Juk šis sprendimas palies visus. Visus iki vieno.
Jei visgi viskas baigsis gerai, būtina rimtai pažiūrėti į ateinančius rinkimus. Negalima pasėdėti namie ir galvoti, kad nuo manęs nieko nepriklauso. Juk matome, kas atsitinka, kai pramiegame ir atiduodame savo teisę dalyvauti Valstybės valdyme kitiems. Paaiškėja – kad ne tiems.
Manau, reikia keisti rinkimų sistemą. Reikia rinkti asmenybes. Jokių sąrašų. Partijos tegu kelia savo kandidatus, tačiau tegul Žmonės renka apylinkėse ne sąrašus, o asmenybes, iš kurių paskui galės pareikalauti atsakomybės.
Būtina politikų asmeninė atsakomybė ir tai turi spręsti rinkėjai. Vargu, ar partinė sistema tai pakeis – juk partijos auga kaip grybai po lietaus. Tai yra kam, kad norintys pokyčių nesusigaudytų ir pasimestų „mesijų“ skaičiuje, o į valdžią vėl ateitų tie, kurie save išdidžiai vadina ŠAIKA. Ir čia jau ne taip svarbu, kas iš šios dienų Seimo partijų vairuos.
Manau, turime ieškoti PREZIDENTO. Stipraus ir nebijančio mesti iššūkį sistemai ir klanams. Kuris pasirems jį išrinkusiais žmonėmis ir atstovės mūsų Lietuvą. Tokio, kurį parodys žmonės. Ne reitingai, ne politologai (kaip taisyklė nupirkti), o Žmonės. Tokių asmenybių šiandien yra. Pažiūrėkite Seime, tarp merų, tiesiog aplinkui – Garbingų žmonių Lietuvoje yra daug.
Kreipiuosi į Jus, Lietuviai. Kreipiuosi, kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas, jos (kariuomenės) buvęs vadas, kaip Lietuvos Generolas, kaip pilietis. Galų gale kaip kariavęs ir žinantis, kas tai yra karas. Neatiduokime „šaikai“ mūsų Tėvynės. Atstovėkime savo vaikus. Atstovėkime taiką ir nepriklausomybę. Mes nesame „palatos Nr.6“ pacientai. Panašu, kad tai karo trokštantys susirgo. Mes juk tolerantiški – juos reikia gydyti ir tam yra vaistų. Tie vaistai vadinasi SUVERENAS – TAUTA. Tai yra mes su jumis, o ne krūvelė, save pavadinusi napoleonais, fiureriais, carais ar kunigaikščiais!
