Gen. ltn. Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Taigi, pažymime 19 metų, kai mes esame stipriausio pasaulyje Aljanso (NATO) nariai. Daugelis atšvęs, tačiau ne visi. Kaip ir anksčiau, yra NATO skeptikų. Matyt, taip ir turi būti demokratinėje Valstybėje. Kadangi esu NATO šalininkas, noriu pasveikint visus vyrus ir moteris, kurių pastangomis po 1994 metų Prezidento J.E. A.M. Brazausko kreipimosi į NATO Generalinį sekretorių, 10 metų sunkaus ir atsakingo darbo mūsų Šalis tapo NATO nare ir įgavo saugumo garantijas daugeliui metų į priekį. Negaliu vardinti pavardžių tų, kurie vedė mūsų Valstybę link saugumo garantijų, nes jų labai daug. Tiesiog esu laimingas, kad ir man pasisekė būti jų tarpe.
Šiandien, kai Ukrainoje liepsnoja karas, kai broliai ukrainiečiai atkakliai kaunasi su okupantu, matyt, mažai atsiras abejojančių, kas būtų nutikę, jei nebūtume Aljanso nariai, o būtume vaidinę neutralitetą. Jei be mūsų pačių už mūsų Valstybę nebūtų pasiruošusios kovoti dar 29 Valstybės ir jai nebūtų 5 NATO straipsnio.
Daugelį metų mūsų Valstybė buvo patikimas NATO narys. Ne kartą buvome rodomi pavyzdžiu net senosioms Aljanso Valstybėms. Sąžiningai vykdėme savo įsipareigojimus ir nuosekliai stengėmės pademonstruoti, kad mes ne prašome NATO apginti mus, o reikalaujame, kad esant reikalui KARTU gintų mūsų Lietuvą. Mūsų patikimumas tam buvo garantas.
Bijau suklysti, tačiau apie 80 % Lietuvos piliečių buvo pasiruošę ginti Tėvynę, mūsų Žemę ir Žmones ginklu. Taip buvo.
Tačiau šiandien man kyla klausimų. Ar esame tokie pat saugūs, kaip prieš 19 metų? Ar esame tokie pat vieningi ir pasiruošę ginti savo Valstybę? Man tikrai kyla abejonių. Visai ne dėl NATO pajėgumų ir ryžto ginti kiekvieną savo narį, jo teritoriją ir žmones. Abejonių kelia mūsų valdančiųjų politika ir veiksmai.
Žinoma, iš kiekvieno šaldytuvo girdime patriotinius šūkius ir patikinimus, kad valdantieji daro viską dėl mūsų saugumo, bet ar tikrai taip yra?
Neliesiu ekonominių problemų, artėjančių „teisingų“ mokesčių kėlimo, verslo ir ūkininkų žlugdymo, „ypatingai aukštos vyriausybės moralės“, nors tai irgi mūsų saugumas.
Šiandien gal tik kelis aspektus paminėsiu, kurie man kelia ypatingą susirūpinimą. Juk tai šios dienos valdančiųjų pastangomis mūsų Tauta susiskaldžiusi kaip niekada. Toks jausmas, kad tai daroma planingai ir sąmoningai.
Niekada dar pilietinis – patriotinis auklėjimas ir švietimas nebuvo tokiame žemame lygyje (dabar madingas kitoks švietimas, šiuolaikiškas, kur Tėvynės meilei nėra vietos), nors vis kuriamos ir kuriamos visokios koncepcijos. Leisiu priminti, kad šiandien tik 14 % tautiečių pasiruošę ginti Tėvynę ginklu. Kur likusieji 86%?
Keistai atrodo ir kai kurių atsakingas pareigas užimančių politikų bandymai įvelti ne tik Lietuvą, bet ir visą Aljansą į karą su Rusija, pasiunčiant mūsų karius į Ukrainą, nors tai ir prieštarauja Aljanso politikai.
Kaip manote, kam reikėjo erzinti Vokietiją, kuri savanoriškai pasiūlė mums brigadą, ir ką reiškia vokiečių indikacijos, kad „tegul NATO sprendžia“? Apie tai pakankamai aiškiai papasakojau pas Giedrę Gorienę laidoje „Komentaras TV“. Gerai, kad dar yra žurnalistų, kurie nebijo pasakyti tiesos.
Šiandien jau sunku surasti tuos „patriotus“, kurių veiksmai atvedė mūsų kaimynę Baltarusiją į Rusijos glėbį. Čia mūsų valdantieji kaip ir ne prie ko. Čia Europa, bet juk žmonės prisimena. Gal todėl rusų tankai prie mūsų sienų? Matyt, jau niekas neabejoja, kad taktinis branduolinis ginklas jau šią vasarą irgi bus prie mūsų sienų.
Tik stebina ta ramybė, su kuria mūsų politikai sutinka šią naujieną. Vos ne su džiaugsmu. Negi nekelia nerimo, kad „teisė tą ginklą panaudoti bus perduoti“ Lukašenkai? Jūs tuo tikite? Aš – ne. Teisė ar atsakomybė už panaudojimą? Matyt, reikėtų klausimą kelti būtent tokį. Juk jei Lukašenka tą ginklą „panaudos“, tai Putinas čia kaip ir „ne prie ko:. Visai kaip mūsų valdantieji – valstybė neišlipa iš problemų, tačiau valdantieji čia „ne prie ko“.
Matyt, laikas ne juokais pagalvoti apie mūsų visų saugumą? Gal laikas užimti rimtą savo Valstybės interesus atstovaujančią poziciją? Pradėti rūpintis žmonėmis, o ne savo asmeniniu įvaizdžiu, kuris, mano manymu, nepavydėtinas.
Kaip ten bebūtų, nuoširdžiai sveikinu Lietuvos žmone su narystės NATO 19-siomis metinėmis ir dėkoju tiems, kas asmeniškai prisidėjo siekiant šios narystės.
