Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Pastaruoju metu kyla tikrai daug visokių minčių. Malonu, kad kyla ne tik man – tai matau iš komentarų, kuriuos jūs gana gausiai rašote po laidų Komentaras TV ir po mano įrašais feisbuke. Stengiuosi atsakyti. Tie komentarai verčia rimtai susimąstyti, atsiranda naujų minčių, idėjų: dėl NATO, tolerancijos ir t.t. Atsiranda noras padiskutuoti, pasiginčyti, taip, kad, matyt, dar bus apie ką ir pakalbėti, ir parašyti.
Visgi pora žodžių dėl tolerancijos pasakysiu. Žinoma, gavęs prokuratūros atsakymą labai stipriai susimąsčiau, bandžiau pasimokyti, tačiau taip ir nesigavo pajausti begalinio tolerancijos jausmo pedofilams, taip pat tiems, kas skiepija mūsų vaikams ir anūkams man svetimą ideologiją ir žaloja vaikų sąmonę, tiems, kas vagia iš mūsų visų, prisidengdami šviesiais tikslais ir deklaruodami socialinę lygybę. Galų gale tiems, kas naikina mūsų Tautiškumą, bando atimti šviesulius ir iškreipti istoriją. Labai stengsiuosi mokytis tos tolerancijos, gal kas ir gausis. Gal pamatysiu šiek tiek tolerancijos ir mankurtų veiduose? Na, bet kol kas tai nelabai gaunasi.
Pagalvojau, kad galime pakalbėti apie saugumą. Ar saugiai jaučiamės šiandien Lietuvoje, galų gale, kas tas saugumas, nes tai, ką pastaruoju metu aptarinėjame, tai divizijos, „vagneriai“, Ukrainos karas ir t.t., yra apie viską, tik ne apie saugumą. Tai, žinoma, irgi labai svarbūs veiksniai, tačiau ne tik jie. Galėčiau ilgai cituoti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, tačiau visi esame raštingi ir galime paskaityti. Tai, mano manymu, labai svarbus ir geras įstatymas, kurį privalu žinoti ir vykdyti. Tik nepanašu, kad valdantieji jį skaitė, o jei ir skaitė, tai nesuprato, o jei suprato, tai ne taip.
Aš saugumą suprantu kaip visumą veiksnių, užtikrinančių mūsų Tautos ir kiekvieno Piliečio gerovę ir saugumą. Ar gali jaustis žmogus saugus, jei pas gydytoją specialistą reikia laukti po kelis mėnesius eilėje? Kai mūsų senoliai stumdomi, neretai negauna kompensuojamų vaistų? Štai, vienos laidos metu girdėjau, kad žmogui diagnozavo vėžį, o nukreipimą pas specialistą pasiūlė po 4 mėn. Ar tikrai po tokio laiko jam dar bus reikalingas nukreipimas? O gal tikslas, kad senjorai per ilgai neužsilaikytų šioje žemėje? Gal per brangu? Ar neturėtume siekti, kad mūsų tėvai ir seneliai gyventų bent iki 100 metų? Ir tai įmanoma. Tačiau gal taip galvojama tik apie savo tėvus? Gal kiti ir nerūpi? Priminsiu pasaką, kai vyras su vaiku tėvą į mišką išvežė ir paliko, o vaikas paklausė: „Kodėl rogutes palikai? Su kuo aš tave išvešiu, kai pasensi?“ Tai gal pagalvokime apie rogutes.
Švietimas irgi svarbu – gal tai net pagrindinė saugumo dalis. Įstatyme aiškiai parašyta: „Švietimo ir auklėjimo sistema turi ugdyti pilietiškumą, bendruomeniškumą, tautinį sąmoningumą, etines ir moralines vertybes, pakantą ir pagarbą kitoms tautoms.“
Tikrai? Nesuklydau? Pilietiškumą, tautinį sąmoningumą, moralines vertybes? Na, lyg tai nesuklydau, taip ir yra. O realybėje kas? Kur tos vertybės, tautinis sąmoningumas, kai tik 14% piliečių pasiruošę Tėvynę ginti ginklu, jei prireiks? Jei vos 25% Lietuvos žmonių galvoja, kad Lietuvoje svarbiausia lietuvių kalba?
O iš kitos pusės, ko reikėjo tikėtis, kai mokyklose pasakojamos įvairios, labai „šiuolaikinės“ tendencijos (parašyčiau kitaip, atvirai, tik galvoju, kad, nežiūrint į Generalinės prokuratūros išaiškinimą, man jokios tolerancijos nebus pademonstruota), lankosi visokie „profesionalai“, kurie moko…, o švietimo ministerija rekomenduoja vaikams pasičiupinėti, kad geriau atsipalaiduotų. Sako, labai padeda.
Tėvai tyli. Matyt, viskas gerai. O juk Konstitucija numato tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus. Tai ko gi tikėtis, ko laukti? Jau nekalbant apie tai, kad jaunajai kartai kalama į galvą, jog tarybiniais metais dauguma tik kolaboravo su okupantais, o lietuvybė buvo sužlugdyta.
Tačiau tikrai nebuvo taip: nežiūrint to, kad buvo daroma tikrai daug blogio, visgi milijonuose šeimų šventėme Kūčias, Šventas Kalėdas, Velykas, didžiavomės mūsų Tėvynės praeities galybe, Vytautu, Mindaugu, Kęstučiu ir kitais. Tokie poetai, kaip Justinas Marcinkevičius (dabar pjudomas), neleido tai tautiškumo ugniai užgesti. Taip, kad Sąjūdis, Sausio 13-osios žygdarbis nebuvo nuleisti mums iš kokios Amerikos ar kosmoso. Sukilo mūsų (tuo metu tarybiniai) žmonės, išlaikę Lietuvybės ir Didžios Tautos dvasią. Pakilo ir laimėjo.
Taip, kad tie, kas priklauso jaunajai kartai, prieš ieškodami vadinamųjų „sovietinių“, pažvelkite į savo tėvus ir senelius ir pagalvokite – turite niekinti juos ar garbinti už Tautiškumo, Lietuvybės ir laisvės troškimo išsaugojimą ir iškovojimą?
Šalies ekonomika irgi tampriai susijusi su nacionaliniu saugumu. Juk kuo stipriau Valstybė yra išvystyta, kuo stipresnis vidutinis ir smulkus verslas, kuo daugiau yra žemės ūkio subjektų, tuo ji, Valstybė, yra savarankiškesnė, nepriklausoma, o žmonės joje saugesni.
Matyt, nėra reikalo kalbėti apie infliacijos mastus, žlugdomus ūkininkus (siekiant palikti tik stambiuosius), uždaromą pramonę.
Nesąmoningos, „socialiai teisingos“ reformos veda būtent į tai, kad viso šito neliks – pagyvenę žmonės turės parduoti savo būstus, kurie yra geruose rajonuose, pusvelčiui, nes bankų palūkanos darosi sunkiai pakeliamos. Nežinau, kaip jūs, bet aš tai dar nepasiruošęs valgyti „ekologiškų“ žiogelių ir džiaugtis, kad esu laimingas. Man norisi mūsų laukuose matyti žalmarges karvutes, gerti tikrą pieną ir valgyti tikrą mėsą, nors gal ir ne tokią ekologišką.
Užsienio politika, kaip nekeista, – tai Valstybės ir jos žmonių saugumo politikos pagrindas. Jau ne kartą citavau kinų išminčių: „Geriausias mūšis yra tas, kuris taip ir neįvyko“. Tai kas Valstybėje yra atsakingas už tai, kad mūšiai neįvyktų?
Žinoma, pirmoje vietoje – Prezidentas, kuris asmeniškai atsako už užsienio politiką kartu su Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybe. Ne kas kitas, o jie asmeniškai. Matyt, nėra reikalo analizuoti šios srities, nes ir taip akivaizdu, kad būtent dėl nevykusios, mano manymu, užsienio politikos, santykių su partneriais, savo Šalies interesų nepaisymo Europos Sąjungoje ir NATO, santykių su kaimynais esame ten, kur esame. Kaimynų pasirinkti negalime. Jie yra tokie, kokie yra. Tačiau galime reguliuoti santykius savo žmonių gerovei užtikrinti, nenusižengdami savo vertybėms.
Štai, vis netyla gandai, kad Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios planuoja siųsti karius į Ukrainą. Taip, dauguma mūsų piliečių, tarp jų ir aš, remia Ukrainos kovą. Tačiau, matyt, verta prisiminti, kad NATO Vilniuje Ukrainai aiškiai pasakė „NE“. Bent jau ne dabar. Ar suprantame, kad tokiu atveju tos saugumo garantijos mums gali ir negalioti, jei žengsime šį lemtingą žingsnį, stodami į karą?
Dar verta pamąstyti, ar Lietuvos karinė pagalba tikrai prisidės prie kovinių Ukrainos pajėgumų stiprinimo? Ar tikrai kas nors atlieka šio žingsnio rezultatų ir pasekmių analizę, ar manome, kad, kaip tarybiniais laikais, svarbu sušaukti „valiooo“?
Kaip Lietuvos pilietis, kaip Generolas, reikalauju, kad mūsų Valstybės Vadovas aiškiai pasakytų Tautai – yra aptarinėjamas toks scenarijus ar ne? Nes, jei tokio scenarijaus niekas neaptarinėja, tai reikia pasakyti žmonėms, nustoti juos, žmones erzinti, nuraminti.
Jei visgi yra, tai, matyt, privalu taip ir pasakyti, sužinoti Tautos nuomonę ir ta nuomone remtis savo veiksmuose. To iš Jūsų reikalauja Lietuvos Konstitucija.
Noriu priminti, kad tarnaujame ir gyvename „Vardan tos, Lietuvos“, nors gal ir ne visi.
Dar yra tikrai daug saugumo aspektų ir tikrai neverta susikoncentruoti tik ties karine grėsme, kuri, be abejo, egzistuoja ir yra labai svarbi, tačiau, jei nepaisysime kitų nacionalinio saugumo aspektų, tai ilgainiui gali nelikti ir ką ginti.
Man svarbiausia vertybė yra Lietuva. Tikiu, kad su manimi sutiks absoliuti dauguma Tėvynainių. Nors kai kurie vertinimai ar pamąstymai nebūtinai gali būti teisingi, bet tai – mano nuomonė. Visada taip elgiausi ir elgsiuosi. Man Lietuva be lietuvių nereikalinga.
Manau, kad jau šiandien reikia galvoti, ar tokia situacija mus tenkina? Ar tikrai jaučiamės saugūs ir ar tie, kam priklauso, rūpinasi tuo mūsų saugumu? Jei ne, tai kartu pagalvokime, kaip iš šios situacijos išeiti.
